Kitoks penktadienis

Egzaminai

Nuotrauka iš halfcrazed albumo.

05:00 Pradžia kaip ir kiekvieno penktadienio. Rytinė rutina, ir po triejų valandų nuo atsikėlimo, aštuntą valandą darbe siurbčioji karštą kavą.

08:00 Ofise beveik kaip visada tokiu metu sėdime: toks linkmas senstantis fotografas-programuotojas, įmonės MD (managing director) ir aš. Tylu, ramu, tik klaviatūros mygtukai braška. Pro langą galima matyti kaip Londono kiaušinis šviečia skirtingomis spalvomis. Kažin, kiek to pastato administracijai toks apšvietimas kainuoja.

10:00 Keliauju į kitoje gatvės pusėje esantį pastatą (tiksliau du aukštus po žeme – OMG OMG, ten irgi ofisai.. eikit sau, kaip Londoniečiai išnaudoja visas erdves kur tik galima), į ten esančią įmonę Global Knowledge (skambus pavadinimas, jų el. pašto parašai irgi šūstrai atrodo). Parodau porą dokumentų, gaunu kavos puoduką, ir lėtai žingsniuoju laikyti dar vieno testo (vis dar stengiamės neatsilikti nuo savo užsibrėžto tikslo… lenk medį, kol Londone).

11:00 Į savo gyvenimo aprašymą galiu įrašyti dar vieną popieriuką – Microsoft Business Solutions – Navision 4.0 Costing exam passed. Pažiūrėjus į mano darbo kalendorių, tai mokslų/kursų/seminarų kiekvienam mėnesiui jau suplanuota iki 2008 metų rugsėjo. Taip optimistiškai pats sau sakau: planned, but unconfirmed, tiesiog… kad kažkada netaptų niekada, tai ir datas priskiriu.

13:00 Tris kartus pasiklydęs, nuėjęs kokius penkis kilometrus ne į tą pusę (va, tada susimąstai, kad norėtum telefono su google maps, ar bent jau popierinio žemėlapio), ir ganėtinai pavėlavęs, atsirandu pas klientą. Nothing special, just… mano pirmas kartas, kai pasirodau klientui ne šiaip pasikalbėti “dėdė, dėdė, o ką jūsų įmonė daro? ir kaip? ir kodėl?”, o atliktų numatytų darbų. Iš to, ką man apie tą žmogų pasakojo, buvau susidaręs pakankamai prastą nuomonę… tačiau kai teko pabendrauti, pamačiau, kad žmogus kaip jautis… jam viskas px, bet matosi, kad darbai nukreipti į įmonės gerą ateitį. Sėkmės.

15:00 Atlikęs numatytus darbus, keliauju namų pusėn. Vėl sugebu tris kartus pasiklysti (bo šįkart sugalvojau sutaupyti ir traukiniu nevažiuoti, tai sėdau į bet kurį autobusą). Londone yra vienas geras dalykas… kad ir kur benukeliautum, visada pamatysi ką nors gražaus. Ir toliau eidamas į niekur, išlįsi ten kur tau reikia.

16:00 Kadangi netikėtai atsidūriau prie Londono krūtų (O2 arenos), tai sumąsčiau užsukti į bet kurį filmą. Į tą, iki kurio mažiausiai laiko liko. Pasiėmiau kavos, kad neužmigčiau, ir nukeliavau į septintą salę likus dvidešimt minučių iki filmo. Išgėriau kavą ir užmigau.

16:20 Atsibundu. Pasidoro, lifehacker nemelavo… tai vienas iš geriausių būdų nusnausti. Išgeri kavos, ir eini miegoti. Tada po kurio laiko suveikus kafeinui (ar kaip tai vadinas), atsibundi. Jaučiuosi žvalus, ir išsimiegojęs… hehe, gal geriau kino teatre nemiegot. Po penkių minučių prasidėjo filmas. Auksinis kompasas. Afigiet… dar jei taip prastai nebūtų pasibaigęs (lyg režisierius norėtų sakyti, kad mažų mažiausiai turėsim trilogiją), tai filmas labai labai patiko. Įkvepianti pasaka – man kaip anime fanui pats tas.

18:30 Pasiėmęs Starbuck’so pačios skaniausios kavos, keliauju namo. Išlipus iš traukinio išgirstu “some change, mate?”, ir praeinu kaip visada. Taigi Londonas galimybių šalis, užsidirbtum jei norėtum. Tačiau sustoju, grįžtu, ir sakau “would you like some coffee, mate?”. Paliko laimingas su mano jau puse nugertos kavos, o ir aš pasijutau geriau. Bet tai vis tiek, norėtum užsidirbtum.

19:08 Žiūriu į ant žemės numestą lagaminą ir mąstau, kad jau rytoj galėsiu apkabinti savo mergaitę. Rytoj jau vėl būsiu Lietuvoje (tik kokio pyp, aš pirkau bilietus į tą Kauną).

Įgyvendinkit savo idėjas, kad ir kokios jos crazy bebūtų…

Senos Idėjos

Nuotrauka iš REM kvadratu albumo.

Senstu. Bo prisiminęs studentavimo pašėlusius laikus jaučiu nostalgiją. Kai su kolega prabudom Palangos paplūdymį, kai susilažinęs žiemą maudžiausi Trakų ežere, kai su kitu kolega traukėme ne į savo paskaitas kabinti panų, kai keliaudavom pasėdėt prie grupės medžio, kai darydavom bendrą vakarienę… pavyzdžiui blynai su bulvių koše, ir t.t. Kai kurios istorijos jau tapusios legendomis, kai kurios istorijos nukištos giliai į atminties kampučius (kaip žinia, prezidentu nebebūsiu turbūt).

Daug kartų buvo užgimusi idėja nulėkti “į Londoną” arbatos atsigerti (ar angliško alaus?), kuri žinoma ir likdavo tik idėja. Taigi, studento stipendija 150 lt vos vos ant alaus užtekdavo. O čia ką… gi milijonus kainuoja. Dabar prisiminęs tokią idėją nusišypsau… ir pamąstau, kad viskas turbūt būtų kitaip negu tais laikais įsivaizduodavom… gi, kas čia yra iki Londono palėkt? Pabandykime imituot situaciją…

Lekiam į Londoną? Taip. Planas būtų:
– perkam papigiai bilietus (kokią nors akciją pagavę gautume už 100-150 lt į vieną pusę)
– skrendam 2 valandikes iki Londono nuo Kauno oro uosto (koks grupiokas su mašina pametėtų)
– 1 valandikę važiuojam nuo Stansted’o oro uosto iki Stratfordo stoties 15 svarų (75 lt su bilietu atgal)
– šokam į metro (kadangi kas yra austriukai net neįsivaizduojam, tai iki pirmos zonos 4 svarai (20 lt) 0,5-1 val
– centre pasiimam kokios Starbucks kavos išsinešimui, ir gurkšnojam pasivaikščiodami palei Temzę – 3-4 svarai (15 litų). Ilgiau nei 2 valandas ir toks pasivaikščiojimas atsibostų… sukam atgal.
– šokam į metro ir lekiam atgal į Stratford’ą (4 svarai – 20 litukų) 0,5-1 val
– sėdim į autobusą ir lekiam iki oro uosto – vėl 1 valandikė kelyje
– skrendam atgal į Kauną (2 valandikės, pigiausiu atveju dar koks 100 lt)

Finale būtų išėję (optimistiškiausiu atveju) 10 valandų ir kokie 400-500 litų… O BET TAČIAU, dar ir anūkams būtų galima pasakoti “kaip mes Londone kavą gėrėm”. O visdėlto gaila, kad tais laikais ši idėja ir liko tik idėja…

O visą laiką/maršrutą tai internete galima drąsiai susiplanuoti, netgi nė karto nebuvus Londone. Et, jaunimas… važiuokit į Londoną kavos atsigerti! :) Kas jums jauniems tie 500 litų?

P.S. Zuiki, lekiam į Romą arbatos kada?

Kaip pasidaryti RAMEN?

Ramen mergaitė

Nuotrauka iš Jon flickr foto albumo.

Kaimynai pradeda mane vadinti sveikuoliu. Ir visa tai dėl tingumo, ir greitumo. Praktiškai visą savaitę (turbūt paveiktas anime) valgyti dariausi RAMEN. Jau kažkada rašiau, kaip su kolegom buvom nulėkę pavalgyti tų japoniškų makaronų… Nors jeigu paskaitinėti kokią wikipedia, tai paaiškėja, kad iš tikrųjų tai kiniški makaronai, tik japonai juos labiau mėgsta?

Ir dar, kad padaryti dieviško skanumo RAMEN, tai turi ten dešimt dvidešimt metų treniruotis… vos ne lengviau samurajumi tapti, negu pačiam pasidaryti nuostabius ramen. O iš kitos pusės… jeigu pagoogle’inus, tai pasirodo užtenka dešimt minučių. Spėkit kurį variantą pasirinkau?

Kadangi šaldytuve kartais užsilaiko daržovių… tai jos ir buvo mano pagrindiniai RAMEN ingridientai. Taip gavau sveikuolio etiketę… o pasidaryti ramen paprasčiau negu paprasta:

Iš pradžių sumąstom ką norėsim prie makaronų (tai gali būti daržovės/vištiena/kiaušiniai/kiauliena/belekas ką randat šaldytuve), sumetam viską į verdantį vandenį, ir dar sukratom pirktinius RAMEN iš pakelio. Procesas atrodo kaip lietuvišką sriuba iš pakelių per penkias minutes pasidaryti, tačiau skonis tikrai geresnis.

Dar kartą apie mobiliuosius telefonus

Ale teisingai Arvydas pakomendavo į mano įrašą apie mobiliuosius telefonus: telefonas turi būti tinkamas arba sms’ams rašyti ir skambinti, arba atlikti visą kitą (ką gali ir tankas ir skalbimo mašina ir šiaip išgėrę kosmonautai – trumpiau būti PDA).

Taigi… eilinį kartą pavarvinęs seilę į iPhone, į Motorollos kelius modelius, grįžau piktas namo, pasidariau kavos, pasiėmiau iš virtuvės patį didžiausią peilį ir gabalą izoliacijos (mieli lietuvininkai, kaip šitas dalykas lietuviškai vadinas?). Ir ką gi… išsitraukiau savo (savo mergiotės) senąjį telefoną, įgrūdau į jį naują kortelę (pirmą kartą tokią užmačiau, akimirksiu tapau reklamos auka, ir įsigijau) NOMI. Tai dabar skambinsiu vadinas į Lietuvą po 15 piškių per minutę (jeigu į mobiliuosiuos telefonus), arba iš vis po 5 piškes (į paprastus – ko tikrai nedarysiu… bet kai jau skaitai reklamą… tai mąstai, ogo, kaip pigiai gaunas, JEIGU SKAMBINČIAU).

Ir.. finale turime – mobiliaką ninzę (gaila, kad neturiu su kuo įamžinti, bet įsivaizduoju kaip toks mobiliakas derinsis prie mano kostiumo – gi juodas kostiumas, ir izoliacija juoda). Prarakiau dar porą skylučių – pakrovėjui įjungti, ir meniu valdyti.

Tada, bandžiau prisiminti kaip rašomi esamesai. Ir ką galiu pasakyti… taipinant su abiem nykščiais visai sparčiai gaunasi, ir visai nesvarbu, kad klavišų nematai (nes jie su izoliacija tvirtai apvaryti), čia visai kaip su kompiuteriu.. aklasis spausdinimas. Pagalvojau dar būtų smagu, ir ekraną su izoliacija apklijuoti, kad visai nematytum ką spausdini. Ir atrodytų KITAIP.

Čia, trumpai norėjau pasakyti, kad vėl mane galima pasiekti… kas numerį atspės :-)

Apie informacijos šviežumą

Senstanti informacija

Nuotrauka iš msjasonprickett albumo.

Nežinau koks procentas žmonių dar skaito laikraščius, tačiau… kartais susimąstau, kokia iš to nauda? Taigi, kol informacija atspausdinama, ji pasensta. Naujausia informaciją dažniausiai galima rasti internete. O laikraščiai rašo apie tai, kas įvyko vakar… ar užvakar.

Čia, prisiminus dar mokyklos laikus, būdavo visai gerai… susirandi kokį nors puslapį, pavyzdžiui su patarimais, kaip pakeisti ekrano užsklandą. Ir visai nerūpėjo, kad puslapis kelių metų senumo. Nerūpėjo, nes informacija, kurią radai, buvo aktuali. Pavyzdžiui, kaip mIRC’e spalvotai rašyti…

O dabar.. atsidarai kokį nors tinklaraštį, ir ne tai, kad ieškotum sau naudingos informacijos, o iš pradžių pasižiūri į paskutinę atnaujinimo datą. Ir… priklausomai nuo to, kada jis paskutinį kartą buvo atnaujintas, tu užeisi dar čia kada nors, arba net neprisiminsi adreso. Informacija sensta… tiksliau sensta data, esanti prie informacijos.

Todėl, tokie plugin’ai, kurie padeda parodyti “ką aš rašiau prieš metus”, kartais sugeba iš begalinių informacijos srautų ištraukti pakankamai įdomios ir naudingos informacijos. Pavyzdžiui, nezinau.lt tinklaraštis – jame straipsniai tiesiog pakasa prieš tai pasirodžiusius gana įdomius straipsnius. Ir kaži ar daug žmonių po juos besiknaisioja ieškodami kokios nors naudingos informacijos. O kam, gi ta informacija pasenusi?

Nebent, gerai suindeksuota, ir paieškos sistemose randi, pagal savo užklausą… tada dar užsuki. Tačiau, kada paskutinį kartą lindote giliau negu į poros mėnesių straipnius? Vartotojų reiklumas kada nors sužlugdys augančius tinklaraščius.

O pats pastebėjau, kad naudoju RSS skaitytuvą. Ir… dažniausiai, jeigu informacijos per daug, tiesiog spaudžiu “mark as read” (pažymėk kaip perskaitytą), ir toliau skaitau tik naujausią informaciją. Tačiau kartais, atrandu tokių perliukų, kurių nesinorėtų praleisti…

Kalėdinė panika

London Oxford Street

Nuotrauka iš varnaboy albumo.

Šiomis dienomis yra labai malonu nulėkti iki centro, pasivaikščioti po kokią Oksfordo gatvę – pasijungti kaip Kauno troleibuse. O aš maniau, kad jau metro įlindęs jautiesi, kaip silkė… pasirodo aš dar nebuvau matęs kalėdinės londoniečių panikos. Kai viskas perkama glėbiais, nesimatuojant, nesirenkant, nežiūrint į kainas. Tiesiog masiška psichozė – o kas jeigu neliks dovanų? Taip, pamąstai, ale kokie materialistai… nors tikriausiai čia pusė iš jų turistai.

Tačiau turistaut šiuo metu į Londoną lėkt nepatarčiau. Vienas dalykas, tai žmonių daugiau negu šieno pas mano bočiaus tvarte, antras dalykas, tai jablinkšt jedrieni fieni kaip šalta (nesikeikaint). Nors… jeigu londoniečiai leka apsipirkti į USA (bo ten pigiau? įskaitant netgi bilietus už skrydžius). O dar kai dolerio kursas taip krenta lyginant su svaru…

O jeigu londoniečiai apsiperka JAV, tai kas perka dovanas Londone? Kaip suprantu, tai turkai ir lietuviai. Bo pigiau? A velniai žino kiek čia pigiau… nors, ką mes jauni (lietuviai) neuždirbam? Nesvarbu, kad turbūt pusė lietuvių dar ir prageria tai ką uždirbo (kaip lengvai mes čia iš piršto laužiam statistikas visokias), tačiau, reikia gi LIETUVAI parodyti, kaip čia gerai, ir kaip ten blogai – tai perkam dovanas maišais, glėbiais, ir visokiais kitais kvadratiniais metrais. Tegu žiūrės ir pavydės, ane?

Pirkau ir aš porą tušinukų šiandien iki Ilfordo nulėkęs, ir eilėje su penkiais Lietuviais stovėjau. Ir keiktis kartu norėjau, bet neišdrįsau. O taip broliškai lietuviškai turbūt visi būtume pasijutę.

Pažiūrėjęs į eiles parduotuvėse, aš bijau pagalvoti, kas dėsis oro uoste gruodžio 22 dieną, kai reikės lėkti link Lietuvėlės…

Mobiliesiems telefonams NE!

Telefonams NE!

Drąsus aš sakyti taip, kol mano mobilusis neveikia. Tačiau… iš kitos pusės, kol esu Londone, mobilaus telefono kaip ir nereikia. Ta prasme, o kam skambinti?

Kol aš svarsčiau, ką veikti taupant ir važinėjant autobusais, scania pasiūlė skaityti knygas per telefoną. Neskaitant to, kad tai mažų mažiausias iškrypimas… gi, pats didžiausias malonumas yra versti popieriaus lapus skaitant knygą, pritaikyti telefoną įvairioms kitoms paskirtims man nesiseka. Nors.. jeigu pripratau skaityti e-book’us, tai turbūt priprasčiau ir skaityti knygą telefone.

Mano nuomone, telefonas turi… leisti tau paskambinti. Na, dar leisti išsiųsti esamesus. Visos kitos funkcijos… nėra būtinos, ir nebūtinai turi tilpt į mano kišenę.

O dar pamąsčius… juk galima fotografuoti, filmuoti, klausytis muzikos, naršyti po internetą, ir dar prisigalvoti visokių nesąmonių, kurias galima atlikti su telefonu. Tačiau yra tik dvi funcijos, kurių man tikrai trūksta. Tai žadintuvas, ir laikrodis. Nuo tų laikų kai mano gyvenime atsirado mobilus telefonas netikėtai išnyko laikrodžiai. O ir kam jų reikia, jei mobilus visada su tavim? Dabar mobilus kaip triusikai, tik į dušą nesineši, o šiaip tai net nemąstydamas mobilų pasiimi visur su savimi.

Konkurencija – būdas tobulėti?

Konkurencija

Mūsų įmonė yra kažkokia keista. Iš vienos pusės jaučiuosi labai jaunas šiame kolektyve (neskaitant sales kolektyvo žmonių) antras pagal jaunumą kolega neseniai atšventė 32 gimtadienį. Vienas iš tokių rimtesnių programuotojų laisvalaikiu mėgsta pakalbėti apie savo anūkus ir nuotraukas. Kažkada netyčia prasitarė, kad jam jau 52 metukai. Nei daug, nei mažai… galvojau, kokia keturiasdešimt. Tai kartais, kai daugiau sunkesnė darbo diena, save paguodžiu – dar jaunas berniokas, turi kur tobulėt, pasivysi va kolegas.

Aha… o iš kitos pusės žiūrint, tai kokie jie visi jauni žinių troškimu. Ne tik, kad dalyvauja visokiuose seminaruose, važiuoja į kursus, laiko sertifikatus, bet ir patys rengia webinarus, aktyviai networkin’a su savo srities specialistais, trumpiau tariant – mokosi. Va, man pradėjus dirbti, buvau nusiųstas į kursus, parodyti ką moku į navision developer kursus. Po jų teko išlaikyti porą egzaminų, ir gauti porą popieriukų. Ta proga, tas kietas senas programeris, sako… mjoo, popieriukai, reikėtų gal ir man. Paprašė iš manęs kursų medžiagos, perskaitė per kelis vakarus (na, apie sukauptą patirtį turbūt ir kalbėt nereikia), ir taip pat išlaikė tuos egzaminus.

Tačiau konkurencija (aha, keistas jausmas) jaučiu iš visai kito žmogaus. Iš mūsų komandos Business Consultant – tokia žavi moteriškė. Aš va, skęstantis optimizme, noriu į mėnesį po vieną egzaminą išlaikyt (kad turėčiau ką parodyt, jog stengiuos). O ji nuo manęs neatsilieka. Ir jaučiu, kad lenkia… Kol kas tiesioginės įtakos mano darbui ji neturi, tačiau… aš gi noriu būti business consultant as well. O tai… kad esu jaunas nieko nereiškia. Nes, kad pasivyti ką nors… reikia už jį judėti greičiau. O kol kas… aš vos sugebu ją pasivyt.

Taip pasižiūri į Kalendorių – ji egzaminą laiko penktadienį. O aš buvau suplanavęs kitos savaitės pirmadieniui (matyt, praradau ugnį tobulėt?). Taigi, keičiam egzamino datą į ketvirtadienį, ir nešamės manual’us namo. Suprantu, kad tai nieko nereiškia, ir tai, kad aš viena diena visai kitą egzaminą išlaikysiu ankščiau nei ji, niekas net nepastebės. Tačiau… ar būsiu greitesnis. Aš būsiu geresnis. Ir vieną dieną aš būsiu business consultant.

You can replicate success. If you take action.

O jeigu važinėtis autobusais?

Londono autobusai

Nuotrauka iš fabbriciuse’s photos

Dar visai neseniai rašiau, kad turbūt sumąstyti daugiau būtų, kaip būtų galima Londone sutaupyti, būtų sunku. Tačiau… kažkurią dieną toptelėjo mintis – o jeigu važinėtis autobusais? Čia iš panašios serijos būtų… kaip Kaune… gali važinėtis tiek mikriukais, tiek troleibusais… ir žinoma, studentai dažniausiai renkasi troleibusus. Kodėl? Todėl kad pigiau…

Taigi… jeigu DLR traukinukus laikysime mikriukais, o autobusus troleibusais… gimsta dar viena idėja, kaip sutaupyti. Paskyriau visą savaitę šiam mini eksperimentui. Londono transporto puslapyje galima susiplanuoti savo kelionę nuo taško A iki taško B įvairausiom transporto priemonėm. Radau, kad jeigu važiuočiau su115 autobusu, tai jis mane paleistų prie Aldgate East stotelės, o nuo jos jau ir pėsčiom nužingsniuot būtų galima per keletą minučių iki ofiso.

Atstumą suderinom… o dabar palyginkim kainas. Kadangi gyvenu trečioje Londone zonoje, tai kiekvieną savaitę tenka pirkti… 1-3 travelcard, kuri kainuoja nei daug, nei mažai – 27,8 svarų. Kiek kainuoja autobusų savaitinis bilietas per daug nesidomėjau, bo pastebėjau kad turint OYSTER kortelę bilietas į vieną pusę, kainuoja 0,9 svaro. Taigi… ši savaitė į darbą ir iš darbo… man kainavo mažiau negu dešimt svarų. O jeigu taip mėnesį? Du? Tris? Žiūrėk, čia ir mašinai taip sutaupyti galima.

Tačiau… kaip liaudies išmintis byloja, lazda turi du galus. Gaunasi žymiai pigiau… į darbą ryte nuvažiuoju netgi greičiau negu su traukinuku. Bet grįžtant iš darbo užtrunku ilgiau… o dar jeigu koks kamštis pasitaiko…

Šio eksperimento eigoje… kamščių dėka, per savaitę sugebėjau perskaityti tris knygas. Kadangi namuose (kol kas) laukiančios žmonos nėra… todėl manau, kurį laiką dar pasimėgausiu lėtais ir pigiais Londono autobusais. Bo, kai įlendi į knygą, tai ir galutinė stotelė labai greitai pasirodo…

Vienintelė rimta problema bus, jeigu sumąstysiu pirkti knygas, vietoj to, kad paieškoti kur artimiausia biblioteka. Tada eksperimentas bus nepasisekęs.

Atostogos baigiasi… tampu etatiniu emigrantu

Mind the Gap

Nuotrauka iš CraigOppy photos

Į Londoną atvažiavau pailsėti po pirmojo savo oficialaus darbo metų. Norėjau pamatyti, kaip atrodo tas miestas, apie kurį mano mergaitė taip svaigo, ir buvo palikusį mane vieną visą vasarą būti prieš porą metų. O miestas… yra kitoks. Kitoks nei visa likusi Anglija, kitoks nei kada nors kokius kitus miestus dar mačiau…

Ir taip pabuvęs tris savaites Londone, nusprendžiau, kad tebūnie… Londonas bus tas miestas, kuriame aš gyvensiu, bent jau kurį laiką. Ir iš uždirbtų mėnesio ilgumo atostogų… jos prasitesė truputuką. Į geras pusmetines atostogas…

Ir kągi… penktadienį, mano atostogos baigėsi. Tai reiškia, kad…

  • dar nesibaigęs bandomasis laikotarpis buvo nutrauktas,
  • pasirašiau full-time neribotą darbo kontraktą [support and development consultant]
  • atlyginimas kyla 12 procentų [jau esu suplanavęs, kur tas atlyginimo pakėlimas bus nukreiptas… taip kad galima sakyti, į rankas gausiu tą patį atlyginimą, kokį gaudavau]
  • į darbą pradedu žiūrėti ne tik kaip į laikiną mokymosi priemonę, bet kaip į darbą? [o tai reiškia, kad reikės stengtis dar labiau]
  • kad “netyčia” į Lietuvą grįžti neišeis [nebent tik atostogų]
  • kad tampu etatiniu emigrantu

apie sporto fanus, ir taupumą

English Fans

Nuotrauka iš Mike Nbg.

kadangi Anglija netikėtai pralošė prieš kroatus (galiu drąsiai sakyti netikėtai, nes futbolas man nuoširdžiai nieko nereiškia). ir bokalus apsikabinę verkiantys anglai man įspūdžio nedaro… tačiau, sekmadienį bevaikštant por parduotuves (dar porą tokių įrašų ir visi galvos, kad turbūt aš daugiau nieko ir nedarau, tik po parduotuves vaikštau), pastebėjau, kad anglijos rinktinės futbolo marškinėliai bekainuoja dvidešimt svarų… kai dar prieš porą savaičių jų kaina buvo truputuką virš keturiasdešimt.

ačiū, jums kroatai…

kaip DAR Londone sutaupyti

Money

Nuotrauka iš mquest

apie nuomą – 400. gyvenu trečioje Londono zonoje. už nuomą moku 100 svarų per savaitę. už tai gaunu, tokį nedidelį double room’ą, kuriame šiuo metu esu įsikūręs vienas. ganėtinai linksmas dvi kaimynų poras. pakankamai padorų bevielį internetą. shared vonią/dušą/virtuvę/mažytį kiemuką. iš dalies jaučiuosi lyg gyvenčiau bendrabutyje. tačiau dar ne taip senai gi studijavimo dienelės buvo, kurių praleistos dienos man bendrabutyje patikdavo. žodžium.. pigiau rasti išeitų, tačiau kol kas labai gerai yra čia. tad pigiau net neieškom… o ir geresnių gyvenimo sąlygų nereikia.

apie transportą 27,8 * 4 (perku savaitinius traverl card’us 1-3 zonai). važinėju tiek su metro, tiek su DLR traukinukais, tiek su autobusais. irgi… bandžiau skaičiuot, kiek pigiau gautųsį, jei pirkti mėnesinį, ar metinį bilietą… taupiau nu niekaip. nebent važinėti tik į darbą ir atgal… tada porą svarų sutaupyti eitų per savaitę. tačiau kartais tenka ir iki parduotuvės palėkt… ir iki dziudo. žodžium.. nu niekaip.

apie maistą – 200. na, čia… kiek tingumas ir sąžinė leidžia. bo su anglišku maistu… tai jaučiuosi super kulinaru. bo kad ir ką šaldytuve turėtum, kad ir kokią nesamonę sugalvotum, ale vis tiek bus skaniau neigu fastfood’o english breakfast, ar chicken su bulvytėm. tačiau… jeigu valgyti netingi pasidaryti pats, tai savaitei užtektų ir trisdešimt svarų. tačiau.. mąstant, kad kartais reikia save palepinti, tai grubiai piam (50) svarų per savaitę yra daugiau neug pakankamai vienam/dviem žmonėm būti skaniai pavalgiusiems.

na ką.. pagrindiniai didžiausi pinigų ėdikai aprašyti. t.y. be ko gyventi būtų sunku ir mažų mažiausiai nepatogu. o toliau, kad ir kur leistum pinigus, tai jau arba for fun, arba tobulėjimui. gi reikia į save investuot… tačiau, tokie neapibrėžti dalykai, prireikus gali būti apriboti, ir prisidėti prie taupymo tikslų.

įdomu… kokia dalis pinigų išeina ant alaus, tipiškam Lietuviui londone? :) man patinka kolegos Lietuviai, kurie gurkšnodami alų pamąsto kartais garsiai.. na, va, pataupysim pinigėlių ir lėksim atgal į Lietuvą… aha, įdomu ko?

pačiupinėjau iPhone’ą

iPhone

Sekmadienį iškeliauvau ieškot Kalėdinių dovanų savo būsimai žmonai (negerai, kai žinai, ko merginos nori… bo tada turi to ieškot, ane?) Aišku, negerai, kai nežinai ko nori… Bo tada dar turi biški pamąstyt. O mąstyt dėl panų, tai jau savaime laiko švaistymas, ane?

Vienok, nukeliavau iki Gallion Reach (bo apsiklausinėjau kaimynių, kur čia mergiočių parduotuvių rast) prekybvietę. Tai vajė, vajė… pažįstu ne vieną mergičką, kuri ten apsigyventų. Na, maniškei dar zaros trūktų, tai tik kokias penkias dienas gyventų ten… Vis ne savaitę.

Kad ir kaip ten būtų, neradau ko ieškojau. Tačiau… kai vaikštinėji stiklinėm akim stebėdamas kolegas tautiečius tiesiog masiškai kišančius viską į maišus didžiulius. Vajė… čia turbūt žmonai, kuri liko Lietuvoje augint porą vaikų. O čia turbūt meilužei, kuri Londone su juo arbatą geria. Na, gerai, gerai, neskubėkim teisti žmonių, kuriuos matau pirmą kartą. Tačiau, netgi vienas… parduotuvėj pabuvęs ilgiau nei dvidešimt minučių pradedu jaustis nejaukiai. Maždaug, ko tu čia nori… bet pats sau taip nesakysi?

Taigi, turėjau parašyt, kaip sekės iPhone pačiupinėt… žodžium, pasiklydęs savo košmare (beidamas iš trečios parduotuvės į ketvirtą), pamačiau iš tolo šviečiančia iPhone reklamą. Užsukau. Žiūriu, vaikai čiupnoja, tapšnoja, ir visaip kitaip džiaugias žaisliuku. Stoviu tyliai eilėje prie prekystalio, ant kurio padėti keturi iPhone’ai ir mintyse kaip varnoms sakau “šiūūū.. štiššš… šiūū vaikai” (kaži ar taip tikrai varnom sakyčiau). Kol galų gale vienas pasitraukia.

Na, ir ką galiu pasakyti. GRAŽUS. MIELAS. SEXY. FASHIONABLE. Tačiau nepirkčiau… esamesus rašyti jaunąjai kartai turėtų būti nepatogu (taip pat, įvairūs užrašai turėtų būti skausmingi). Telefonas lengvas, tačiau sakyčiau dar gerokai masyvus. Kišenėje pas mane neliktų vietos raktams (hehe… o dar jeigu su raktais jis ten pasimaltų, tai ir iš ekrano nieko neliktų). Žodžiu… dar daug ten ką bandžiau, tačiau nelikau susižavėjęs… Turbūt senstu.

Aš neprisimenu veidų

Pastebėjau, kad ir kaip bandyčiau susikaupt, ar šiaip, man nepavyksta prisiminti žmonių veidų. Na, ne taip, kad gatvėj praeinant nepažinčiau, tačiau… va, atsisėdi… ir mąstai, a kaip tu ten kolega Benai atrodai. Ir taip akimirkai, pagauni nuotrauką… tačiau po to ji dingsta, ir nebeišeina prizoominti arčiau.

Va, kam reikalingos nuotraukos…. kad ir kokio senumo būtų nuotrauka, ji padeda ne tik prisiminti kažkieno veidą, bet ir ką tadien veikei. Kaip buvai apsirengęs, kaip jauteisi, ką darei… Dėl to žiūrėdamas į vieną iš senesnių kolegos blogerio pbg pradėtą mini projektuką (kol kas mini, nes dar tik vienas mėnuo), mąstau kad ir man reikėtų ką nors panašaus pradėti. Tik tiek… kad neturiu nei fotiko, nei prastai fotografuojančio telefono, nei kompiuterio.

Gerai, kad kaimynas sugalvojo kalėdų proga susirinkti ir sau pasidovanoti kompiuterį (dėl ko jo mergina kažkodėl visiškai nesidžiaugia). Tačiau, aš turėsiu progą prisėsti prie senuko laptopo, kuris veikia tik tam tada kai laidus susuki į tam tikrą kamuoliuką ir retkarčiais parašyti šičia.

O šiaip sparčiai artėja Kalėdos. Savaitgaliais daugėja žmonių Londone. Artėja atostogos… Artėja bandomojo laikotarpio galas (pagalvojus, oho… greitai jau bus daugiau negu pusmetis, negu aš Londone gyvenu).