in prisiminimai

Prisiminiau Kauno troleibusus

Enchanted Christmas

Netyčia po darbo šiandien teko užsukti į Oxford’o gatvę. Tai jablinkšt jedreni fieni, pasijutau kaip Kauno troleibuse ankstyvą rugsėjo mėnesį (kas buvęs KTU studentu, supras ką turiu omenyje). Tiek žmonių, per Olimpines nesu matęs (o tai, kas dėsis Londone, kai pagaliau ateis ir Olimpinių laikas? Crowd management čia nepadės – nors šiandien toks išsigandęs operatorės balsas atsiprašinėjo, kad neįleidžia žmonių į metro stotelę, ir eilės gatvėj labai ilgos, o ką jis darys per Olimpinės? Nusigrauš tiek kojų tiek rankų nagus…

Taip gatvėj stovi, ir kaip kokiam vandenyne jeigu patenki į tinkamą srovę, tai tave tiesiog neša. Kaip jauti savo pulsą, taip jauti savo kišenėje piniginę, ir mąstai, net jeigu matytum, kaip tau ją ištraukia, visiškai nieko negalėtum padaryti. Bo, net pajudėti neišeina. Pasijutau šiandien toks mažas, o aplinkui skraidantys veidai jau nusiteikę kalėdiškai (o taip galima sakyt? tikiuosi Danutė nemato). Ir eglučių jau pripuošta, ir lempučių jau belekiek.

O ir žmonių buvo milijonas, nes berods ten pagrindinę eglutę įžiebė, ir aš kaip tik 15 minučių pavėlavau (kai visi pradėjo skirstytis). Taigi iki namų, vietoj trumpo pusvalanduko, teko brautis/kautis/lipt per galvas porą valandų. Net jeigu būčiau Londone per Naujus, jokiu būdu nekeliaučiau link centro… Nebent, norėčiau grįšt namo apie sausio 3 dieną.

O mąstant apie tokius uždelsimus, ale pabando man oro uostai vėluot – supyksiu, ir… ir ką, būsiu piktas.

Write a Comment

Comment