in pastebėjimai

Kiekvienas žingsnis atgal, turi skatinti žengti du žingsnius į priekį?

Praėjusį savaitgalį buvau trumpam užsukęs į Lietuvą (labai buvo smagu susitkti su tais, kuriais suspėjau, labai gaila, kad dėl įsismaginusios dantistės nebespėjau susitikiti su kitais draugais). Trumpiau tariant, palikau savo kompiuterį savo mergaitei (ir galvojau, kada čia jau man prasidės kokia depresija ar neturėjimo ko veikti sindromas… gi informatikas, be kompiuterio, kaip gi čia taip?). Tačiau, kaig grįžau namo (t.y. į Londoną… nors Kauno orouoste besėdint, ir žiūrint į sprunkantį jaunimą iš Lietuvos lakantį alų… nebežinau ką norėjau pasakyti), kaimynė sako – žiūrėk, aš turiu laptopą, ir man jo šiuo metu nelabai reik. Imk ir džiaukis… kai prireiks pasakysiu, arba nusipirksi iki to laiko kitą. Yeeeey!

Tai va, visas laimingas susiriečiau ant lovos krašto ir įnikau į nenudirbtus darbus (treneri, jei kartais skaitot, tai įdėjau straipsnius į dziudo puslapį, tačiau nebesupratau apie kokį ten filmuką kalbėjote). O tiek idėjų… ir taip nepatogu toje lovoje.

Tačiau šįryt, kai dar užsimerkęs leidausi laiptais į virtuvę pasidaryti kavos, žiūūū… koridoriuje siuntinukas. Ir spėkit, kas gi ten buvo? Aga… stalas! Kurį aš užsisakęs buvau prieš belekiek laiko ir pamiršęs jau buvau. Argos taip sakant, pasišiko, o bet tačiau neužmiršo. Taigi… kaip mažas berniukas griebiau varžtus ir žaisti inžinierius mechanikus. Per porą valandų surinkau (biškį kreivą, bet taigi savom rankom rinktas) staliuką. Taigi šiuo metu turiu savo kamputį, kurį nedrąsiai galėsiu vadinti mini darbo kabinetu. Ir… kol kaimynei nereikia kompiuterio, galiu kibti į senas idėjas…

Write a Comment

Comment