Idėjos, žmonės ir pinigai

Kiek kainuoja ką nors pradėti? T.y. nuo paprastos idėjos, pajudėti – žengti vieną žingsnį į kurią nors pusę. Pastaruoju metu tenka pabendraut su įvairiais konsultantais, freelanceriais ir šiaip įdomaus plauko žmonėmis. Visų vienas bendras patarimas yra… think like an owner.

Mąstyk, kaip šeimininkas…

Tiek dabartiniame darbe, tiek su kasdien gimstančiom idėjom turbūt elgčiausi kitaip jeigu būčiau savininkas. Kiek gi galima skaityti verslo blogus/žurnalus…

Tai vis dėl to kodėl Lietuviai vengia Lietuvių?

Lietuviai
Nuotrauka (C) brovienas

Šįryt Londonas visai kitoks. Eidamas ryte link metro, mąsčiau, gal jau pavasarėja? Ar man čia vaidenasi, kad rytas šviesesnis negu vakar.

Metro įlipau į pirmąjį vagoną (neskubėk ir būsi pirmas? na, tik ne metro…). Geriau būti vienam iš pirmųjų, kurie išlipa iš traukinuko, tada jautiesi lyg vestum bandą paskui save. Jeigu skubėsi tu, skubės ir žmonės iš paskos. Jeigu sulėtinsi, tai gausi milijoną pykčio spindulių sau į nugarą. Bet užtat jauti savo žingsnius, ir drąsiai stovi ant žemės. O jeigu išlipsi per viduriuką, tai tiesiog būsi išneštas į gatvę, visiškai be jokio pasirinkimo.

Blackwall stotelėje įlipo į vagoną porą Lietuvių. Realiai, tai net nenužvelgiau, gilinaus į Metro laikraščio straipsnį apie futbolą. Va, treneriui išmokėjo porą milijonų už tai, kad rinktinė pralošė, ir dabar visa Londono ekonomiką patirs nuostolius (na, bent jau barų savininkai ir suvenyrų pardavėjai tai tikrai). Žodžiu, linksma būti tiek futbolo, tiek krepšinio treneriu – kol tavo komanda laimi.

Bet aš gi apie Lietuvius norėjau kažką pasakyti. Tai va, važiuojame pro Canary Warf ir vienas vyruks kitam sako. Va, šičia nebegaliu rodytis. Žinai, kodėl? Prieš mėnesį prisidirbom biški, žinai savaitgalis, nėra ką veikti, tai gėrėm. Ir taip biški daugiau. Na, žodžiu, deginam lenkiškus zlotus (net nenoriu įsivaizduoti, iš ko jie buvo atimti) ir prisipiso mentai. Bet taip jau gėrėm, kad šarabanai buvo pavažiavę (kalba netaisyta). Žodžiu, iškirtom porą mentų, bet į likusius nebeįkibom. Tai aš gavau 80 svarų baudą, o mano draugelis 200 valandų viešųjų darbų. Tai dirba dabar sekmadieniais visokias nesąmonės.

Taip net nenorėdamas klausaus, ir galvoju kaip čia dabar nepradėt juoktis. Bo, su mėlyna akim į darbą ateiti būtų negerai. Net neatsisukęs bandžiau įsivaizduot, kad čia šnekas kokie niolikmečiai, pabėgę iš mokyklos ir išvažiavę į Londoną plytų nešiot (t.y. laimės ieškot). O bet tačiau… kai sustojo traukinys, ir išlipome, priešais mane žingsniavo du Lietuviai vyrai. Vienas kokių 30 metų, kitas jau įkopęs į 40. Tiesa, trisdešimtmetis įkirtes gerus treningus, o tas ramesnis su džinsais. Iš tai kad rūbai skalbti prieš kokius metus, sprendžiu, kad vyrai dirba statybose.

Kažkaip visai nesinori sakyti “labas, rytas tautiečiai, kaip sekas?”.

O rytas Londone visai kitoks, bo danguje nėra nė vieno debesėlio. Darbe pro langą gali lėktuvus kas kelias minutes skaičiuot. Tikrai šiandien šviesiau.

Džiaugiuos, kad esu Lietuvis, bet juk galima ir tyliai džiaugtis, ar ne?

Ką valgote pusryčiams?

Kadangi vakarienę namuose darausi pats (kiekvieną kartą biški paimprovizuodamas), tai stengiuosi padaryti kad liktų ir pietums. Tačiau, pusryčiams sunkaus maisto nesinori. Todėl, čią prieš porą savaičių nuėjau į parduotuvę ir užsipirkau dribsnių ir kelogs’ų. Tada, savaitės pradžioje nusiperki du litrus pieno, ir pusryčiai visai savaitei jau paruošti.

O bet tačiau, kaip greitai tai atsibosta. Todėl… sakau, reikia vėl paimprovizuoti (šūstrai skamba šitas žodis). Žodžium… mano random pusryčiai: biški dribsnių, biški kelogs’ų, sauja razinų, vienas vaisius supjaustytas gabaliukais (obuolys/bananas/mandarinas/apelsinas/etc). Ir ale kaip skanu. Va, traškinu dabar su mandarinu pusryčius ir mąstau ar pienas su mandarinais susimaišęs bekeliaujant į darbą nesukels man kokios grandiozinės reakcijos. Na, bet kaip skanu! Ir pasijuntu kaip beveik sveikuolis koks kirsdamas tuos dribsnius.

ką tu čia dabar darai? o ką turėtum daryti?

Vidurdienis
Nuotrauka (C) thewoodstove

Atsikeli (pašokęs nuo išprotėjusio žadintuvo). Padarai rytinę mankšta (keletą prisispaudimų ir atsilenkimų užskaitom kaip mankštą – informatikas gi). Pavalgai sveikuoliškus dribsnius (nes daugiau šaldytuve tai nieko nėra, tik dribsniai ir kaimynų pienas). Pasidžiaugi Kalėdų eglute besiklausydamas Kalėdinės muzikos (iš dalies pasijauti kaip maksimoje, tačiau vis tiek gražu). Nusimaudai po pusiau šaltu dušu (niekaip nesugebėdamas sureguliuoti normalios vandens tėkmės). Šoliuodamas žingsniuoji link metro (šoliuodamas tarp šuniukų padarytų š). Pasilabini su visais darbe (tie visi, tai porą žmonių, bo ateini anksčiau negu visi kiti). Kimbi į darbus (keletą dar užsilikusių iš praėjusio penktadienio). Išsprendi porą support case’ų (vartotojai nėra kvaili, jei būtų kvaili – tai problemas spręstų patys, dabar protingai outsource’ina tai ko nemoka kitiems). Ištestuoti naują objektą. Surandi klaidą. Parašai programuotojui apie klaidą, ir su pasiūlymu kaip ją išspręsti. Taip žingsnis po žingsnio išbraukai savo to-do sąrašiuką. Net nepastebi, kaip jau atėjo pietų metas. Pasišildai namuose darytus keptus makaronus su mėsa ir sūriu. Labai skaniai pavalgai. Ir…

Ir, dienos darbai padaryti. O dar tik pusė dienos praėjo. O realiai mąstant nebeturi ką veikti. Tai koks tikslas keltis pusę šešių ryto, jeigu po pietų nebeturi ką veikti. Yra dvi galimybės, arba keltis vėliau… arba… išnaudoti laiką kitur. O darbe, be darbo, tai turbūt galima tobulėti nebent mokslų srity. Taigi, įrašom į kalendorių dar vieną egzaminą po “planned, but yet unconfirmed” kategorija, ir kimbam manualams į atlapus. Kad darbuotojai pradėtų dirbti tikrai pelningai įmonei, jie turi pradėti mąstyti kaip įmonės savininkas. Bet apie tai gal kitą kartą…

Kartais pastovūs klausimai: ką tu čia dabar darai? o ką turėtum daryti? o ką reikėtų daryti? gerokai įspiria į šikną, ir vietoj tingaus prisnūdimo vėl kimbi į darbus. O ką tu dabar darai? O ką turėtum daryti?

Kalėdos, kalėdos artėja!

Apie tai Lietuvoje jau skelbia visos pasipuošusios MAXIMOS, o Londone besidabinančios TESCOS (na, žinoma, ir visi kiti uždirbti norintys verslininkai). Kai kuriuos žmones tai nervina, tipo bandot įkišt mums, ko nenorim. Kiti džiaugiasi blizgučiais, ir tyliai laukia Kalėdų. Kai kurie jau pradeda svarstyti, kas geriau – tikra, ar dirbtinė eglė. O mes… o mes…

Kol mąstau kokį kompiuterį išsirinkti – nešiojamą ar stacionarų, mes (t.y. kaimynai, ką čia aš bandau sau laurus priskirt) papuošėme Kalėdų eglutę! In your face, MAXIMOS. Man nebūtina keliaut į parduotuvę, kad laukt Kalėdų… aš turiu eglutę savo namuosę. Papuoštą nuostabiais šiaudiniais žaisliukais, ir švytinčiom lemputėm. Gaila, neturiu fotoaparato…

Apskritai, pagalvojus kiek daug ko neturiu. Na, bet turbūt kol kas ir nereikia. Užtat turiu papuoštą eglutę, prie kurios galima atsigerti šiltos arbatos vakare. Genialumas paprastume.

Kodėl jaunimas sprunka iš Lietuvos?

Lietuvos vėliava
Lietuvos vėliava (C) Jaime Silva

Sekmadienio naktį sėdėdamas Kauno oro uoste, ir laukdamas lėktuvo į Londoną, džiaugiausi, kad yra tokie dalykai kaip web-checkin. Kai aš jau ramiai sėdžiu, ir nieko neveikiu, dar didelė minia žmonių stovi eilėse ir bando viens kitam per galvas lipti, bo žinai, ką daryti jeigu pavėluos į lėktuvą skrendantį į išsvajotąją pažadėtąją žemę.

Bandžiau įžvelgti gerąją pusę… va, šitas diedukas su savo moterim turbūt atostogų skrenda į Airiją. O gal sūnaus aplankyti, ir lietuviškai nekalbančiais anūkais pasidžiaugti. Bet kad ir kaip bežiūrėtum, atrodo, lyg vyktų masinė emigracija. Aukso karštinė, kuri jau seniai pasibaigusi?

Kiekvienas žingsnis atgal, turi skatinti žengti du žingsnius į priekį?

Praėjusį savaitgalį buvau trumpam užsukęs į Lietuvą (labai buvo smagu susitkti su tais, kuriais suspėjau, labai gaila, kad dėl įsismaginusios dantistės nebespėjau susitikiti su kitais draugais). Trumpiau tariant, palikau savo kompiuterį savo mergaitei (ir galvojau, kada čia jau man prasidės kokia depresija ar neturėjimo ko veikti sindromas… gi informatikas, be kompiuterio, kaip gi čia taip?). Tačiau, kaig grįžau namo (t.y. į Londoną… nors Kauno orouoste besėdint, ir žiūrint į sprunkantį jaunimą iš Lietuvos lakantį alų… nebežinau ką norėjau pasakyti), kaimynė sako – žiūrėk, aš turiu laptopą, ir man jo šiuo metu nelabai reik. Imk ir džiaukis… kai prireiks pasakysiu, arba nusipirksi iki to laiko kitą. Yeeeey!

Tai va, visas laimingas susiriečiau ant lovos krašto ir įnikau į nenudirbtus darbus (treneri, jei kartais skaitot, tai įdėjau straipsnius į dziudo puslapį, tačiau nebesupratau apie kokį ten filmuką kalbėjote). O tiek idėjų… ir taip nepatogu toje lovoje.

Tačiau šįryt, kai dar užsimerkęs leidausi laiptais į virtuvę pasidaryti kavos, žiūūū… koridoriuje siuntinukas. Ir spėkit, kas gi ten buvo? Aga… stalas! Kurį aš užsisakęs buvau prieš belekiek laiko ir pamiršęs jau buvau. Argos taip sakant, pasišiko, o bet tačiau neužmiršo. Taigi… kaip mažas berniukas griebiau varžtus ir žaisti inžinierius mechanikus. Per porą valandų surinkau (biškį kreivą, bet taigi savom rankom rinktas) staliuką. Taigi šiuo metu turiu savo kamputį, kurį nedrąsiai galėsiu vadinti mini darbo kabinetu. Ir… kol kaimynei nereikia kompiuterio, galiu kibti į senas idėjas…

Beskaitant naujienas…

Pinigai

Kiekvieną rytą prigriebiu METRO nemokamą laikraštį (aha, neuždirbu, kad pirkt padoresnį, tačiau naujienos vis vien lieka naujienomis?). Ir praktiškai kiekvieną rytą rašo, kaip ten kažkur toli toli, kažkokiam Londone, kokia nors trylikamečių grupuotė nugalabijo šūstrą keturiolikmetį. Beveik baisu daros…

Tačiau, paprastam Londono verslininkui, tokios naujienos mažai įdomios. Va, tai kad benzino kaina pakilo nioliką pensų, va čia siaubas, kurio reikia bijoti. Litro benzino kaina perlipo viena svarą – pasaulio pabaiga, ką dabar reikės daryti. Nusišypsau, prisiminęs, kad pas mus tai 3,5 LT kainuodavo, ane? Na, tarkim plius minus… jeigu nekreipt dėmesio į valiutas (bo, kažkaip vis tiek dažniausiai skaičiuoju vienas prie vieno), tai ką Lietuvos verslininkams daryti? Eiti į Londono gatves, ir ieškoti trylikamečių grupuočių, kad padėtų nusiraminti?

O dar jeigu kalbėti apie valiutų kursus… tai pirmą kartą per niolika (pastebiu, kad apie skaičius kalbu labai neaiškiai, bo laikraštį skaitau taip pat, kaip blogus – skrollindamas ir skippindamas) svaro kursas lyginant su dolerio kursu yra nežmoniškai didelis. O tai reiškia belekokius nuostolius, bo statistinis Londono verslininkas, tai prekes parduoda mieliesiems amerikonams, kurių perkamoji galia vis mažėja. Va, čia didžiausia panika ir baimė.

Gerai, kad mano darbe, pagrindiniai klientai atsiskaitinėja svarais… tai juodų dienų gal nematysim? Anyway, reikia pribaigt darbus, kad kolegų neapkraut, ir ruoštis mini atostogoms.

Prisiminiau Kauno troleibusus

Enchanted Christmas

Netyčia po darbo šiandien teko užsukti į Oxford’o gatvę. Tai jablinkšt jedreni fieni, pasijutau kaip Kauno troleibuse ankstyvą rugsėjo mėnesį (kas buvęs KTU studentu, supras ką turiu omenyje). Tiek žmonių, per Olimpines nesu matęs (o tai, kas dėsis Londone, kai pagaliau ateis ir Olimpinių laikas? Crowd management čia nepadės – nors šiandien toks išsigandęs operatorės balsas atsiprašinėjo, kad neįleidžia žmonių į metro stotelę, ir eilės gatvėj labai ilgos, o ką jis darys per Olimpinės? Nusigrauš tiek kojų tiek rankų nagus…

Taip gatvėj stovi, ir kaip kokiam vandenyne jeigu patenki į tinkamą srovę, tai tave tiesiog neša. Kaip jauti savo pulsą, taip jauti savo kišenėje piniginę, ir mąstai, net jeigu matytum, kaip tau ją ištraukia, visiškai nieko negalėtum padaryti. Bo, net pajudėti neišeina. Pasijutau šiandien toks mažas, o aplinkui skraidantys veidai jau nusiteikę kalėdiškai (o taip galima sakyt? tikiuosi Danutė nemato). Ir eglučių jau pripuošta, ir lempučių jau belekiek.

O ir žmonių buvo milijonas, nes berods ten pagrindinę eglutę įžiebė, ir aš kaip tik 15 minučių pavėlavau (kai visi pradėjo skirstytis). Taigi iki namų, vietoj trumpo pusvalanduko, teko brautis/kautis/lipt per galvas porą valandų. Net jeigu būčiau Londone per Naujus, jokiu būdu nekeliaučiau link centro… Nebent, norėčiau grįšt namo apie sausio 3 dieną.

O mąstant apie tokius uždelsimus, ale pabando man oro uostai vėluot – supyksiu, ir… ir ką, būsiu piktas.