Aš Esu Lietuvis

Kadandi šeštadienį duoniukai gavosi labai draugiški ir nusisekę, tai sekmadienį (po stiprios „pusrytinės“ kavos), vėl sliūkinau į virtuvę. Šaldytuve patikrinau dar iš vakar paliktą duonos tešlos gabaliuką (augi… auk, šiandien tavęs dar neliesim), ir pasidariau naują porciją mielinės tešlos (bo vakarykštės duonos jau nė kvapo nebelikę).

Tešla vėlgi (kaip vakar) augo lėtai ir nenoriai… bet laukti buvo verta. Gavosi netgi skaniau negu vakar… tas malonus duonos plutos traškesys kai lauži gabaliuką sukelia smagų pasitenkinimo jausmą. Yes, this was made by me!

Taip visą dieną su mergaite ir pratingėjom, bežiūrėdai „Human Planet“, ir belaužydami duonos gabaliukus, ir besidžiaugdami ramybe.

Šiandien buvo smagi diena. Susitvarkę namus (savaitgalinis „kaip praeit iki virtuvės?“), patraukėm link mūsų miestuko centro – truputuką pasivaikščioti. Ilgai nevaikščiojom, bo iš pradžių užsukom į mūsų naująją Costa, išgėrėm kavos, paskaitėm, ir, kai jau išėjom pasivaikščioti – pradėjo lyti. Taigi, keletą minučių pastovėję po didžiuliu medžiu, nusprendėm, kad nieko gero nesigaus ir) greitais žingsniais parskubėjom namo, ir kibom daryti vakarienės…

Vakarienės darymas truptuką užtruko (bo, porą valandų orkaitėj avienos kepsniukai turėjo ilsėtis), tai sužaidėm stalo žaidimą Jaipur (čia, mano mergaitė nupirko žaidimą, kurį būtų galima dviese žaisti, kad galėtume nors kartą KARTU ką nors pažaisti, ir neturėčiau pasiteisinimų „gal kai kas nors atvažiuos?“). Dar paragavom porą taurių vyno (kaip patogu, kai receptui reikia tik vienos taurės!)… ir jau laukėm vakarienės…

O laukti buvo verta. Jeigu trumpai – tai jau gana senokai buvo diena, kai į savo šeimynos receptų knygutę buvo užrašę paskutinį receptą – o šįvakar, vėl ją reikėjo susirast, ir užrašyt dar vieną. Baked/roasted/stewed neck of lamb chops!

Po darbų, parėjęs namo, visų pirma įsisuku į šaldytuvą ir kimbu į dilgėlių sūrį (dilgėlių sūrį ar tai sūrį, su dilgėlėmis – nu koks ten skirtumas, nesigilinam per daug). Truputuką užkandęs ir susilaikęs nuo toliesnio sūrio naikinimo (gi reikia pasilikti dar ir kitai dienai), pradedu mąstyt, ką čia pasigaminus.

Jau senai galvoje krebdžėjo mintis išbandyti vištienos su kokoso drožlėm kepsniukų receptą. Atsidarau dar kartą šaldytuvą, apsimesdamas, kad nepastebiu sūrio, ir pasižiūriu į turimus ingridientus. Aha… trūksta kiaušinių, o ir mergaitė žiūri zuikio akimis prašydama parnešti Kinder Bueno šokoladuką. Taigi, nulekiu į parduotuvę – aha, šokoladukas… aha, pomidoras… aha, naujas Good Food žurnalas… na, dar ledų prigriebiu ir, beveik bėgte namo gamint.

Jablinkšt jedreni fieni… o kur kiaušiniai? Taigi, atidedam receptą į gūdų galvos kamputį (paliekam kitam kartui), o šįkart improvizuojam. Supjaustom vištienos krūtinėles stambiom juostom. Pamirkom į miltų ir aštrių prieskonių mišinį, tada (aha, čia turėjo kiaušiniai būti) mirkom į saldų čili padažą, ir tada dar apvoliojam džiuvėsėlių ir kokoso drožlių mišinyje, ir pašaunam į orkaitę kept 20 minučių.

Nu ir ką? Ir valgom… skanu (pirmas įspūdis – kaip saldainiai). Bet valgau ir mąstau… kai turi receptą ir truputį jį pakeiti – jeigu nesigauna skanu, tai turbūt pagal receptą būtų gavęsi skanu. O jeigu gavosi skanu? Tada vis tiek nepatenkintas… o gal pagal receptą būtų gavęsi dar skaniau. Dėl to, detaliai recepto net nerašysiu, kad kada nors vėliau, kai prisiminsiu originalų receptą, išbandyčiau jį taip, kaip reikia.

Pagaliau pasitaikė proga išbandyti naująjį puodą, naująjį receptą iš naujosios knygos (Nigel Slater „the kitchen diaries“, ir šiaip, po Naujųjų Metų naujai apsitvarkyt (perstumdėm kambario baldus).

O gaminom tai praktiškai visą savaitgalį (na, ir valgėm visą savaitgalį). Bo, receptas, keptos ėrienos buvo toks, kad iškepus po poros valandų, reikėjo dar per naktį palikti, ir tik kitą dieną valgyti.

Labai skanu, bet ilgai laukti… tai galvojom, nors desertu pasilepinsim… greitai išplakam morengus, iškepam, ir… ir vėl laukti (bent jau keturias valandas, arba per naktį). Nu ne! Deserto, pirmadieniui tai nepaliksim!

Tai va, sėdim abu ant sofutės. Prie laptopų abu prilipę. Ir laukiam… kol keturios valandos pratiksės… o kad greičiau laikas prabėgtų, Terminatorių įsijungiau (kad negirdėčiau, kaip mergaitė tyliai zirzia, kad anglų mokyčiaus).

Mudviem su mergaite patinka gaminti. Turbūt dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, kadangi abu esame apsikrovę darbais, tai retokai tebūnam kartu. Dėl to, vakarienės gaminimas (ir jos valgymas) tampa mūsų mažu ritualu praleisti daugiau laiko kartu. Antra, mums labai patinka skaniai pavalgyti! O jeigu nori skaniai (ir dažnai) pavalgyti, reikia arba turėti daug pinigų, arba gamintis pačiam. Kadangi esu skrudžas (ir savo mergaitei net pažadėtos suknelės nenuperku), tai tenka rinktis antrą variantą ir maistą gamintis patiems.

Kažkokia ilga įžanga gavosi… o norėjau tik pasidalinti mažu džiaugsmu (kurie su mumis nors kartą buvo nuvykę į Kembridžą, turbūt pastebėjo kaip mudu su mergaite John Lewis parduotuvėj karts nuo karto tokius įdomius puodus paglostydavom) – į mūsų namus atvyko ilgai lauktas Le Creuset puodas!

Taigi… laikas kibti puodo instrukcijai į atlapus (kai geek’iškai skamba – puodo instrukcija), ir atsiversti seniai pasižymėtus receptus „kai turėsim le creuset puodą„.