Ha! Cycled 20 km today.

Šįryt išsitraukiau brompton’ą, pripučiau padangas ir išlėkiau. Į darbą. Dviračiu. Visus 10 km. Net nežinodamas tiksliai kelio, tik maždaug į kurią pusę.
Ir ką… po darbo, jau žinojau kelią, ir laimingai parlėkiau namo. Iš viso prasukau apie dvidešimt kilometrų. Ir gyvas.

Viking ducks, attack!

Nulėkėm į Londoną – Vikings: Life and Legend parodą. Pasikultūrinom, prigriebėm vikingų ančiuką Ievutei, suvalgėm daug posh sumuštinių, išgėrėm alaus ir grįžom laimingi namo.

Pirmasis Sekmadienis Kembridže

Prabudom pakankamai vėlai. Pasidarėm sumuštinių ir arbatos. Susėdom visu balkone ant grindų ir papusryčiavom. Tada mes (Tomas, Evelina ir Miša) išlėkėm su Arnu ir Irena paplaukiot puntais (o mažieji pasivaikščiot po Kembridžą).
Arnas nupuntavo (beveik) iki Grančesterio. O tada Miša puntavo atgal. Porą kartų vos neiškrito iš punto, vieną kartą paleido lazdą, ir šiaip…buvo labai juokinga ir smagu.
Tada grįžom namo. Vėl iškepėm porą picų. Pavalgėm sėdėdami balkone. Ir lauksim rytojaus. O rytoj… trauksim su Evelina į Londoną.

Persikraustėme į Kembridžą

Šeštadienį persikraustėme į Kembridžą.
Ryte, su Edvinu nulėkėm iki Kembridžo traukinių stoties, prigriebėm ZipCarUk autobusiką (VW Transporter) ir nulėkėm į Royston’ą pakuotis. Prikrovėm pilną autobusiuką, pilną Edvino mašiniuką ir pilną Mišos baby. Liko tik sofa ir dviračiai. Greitai nurūkom iki Kembridžo, kur prie mūsų dar prisijungė Arnas ir sunešiojom viską į naują mūsų butuką (šeštą aukštą – geras daiktas yra liftas). Kol vyrai išlėkė parvešt sofos ir dviračių, merginos pradėjo viską išpakuot. Tai apsisukom per kokias penkias valandas ir… mes persikraustėm į Kembridžą. Yey…
O vakarop, kepėm picas ir sėdėjom balkone gerdami alų ir kalbėdamiesi. Prie mūsų dar prisijungė Ričardas ir Irena. Miša padarė savo bulvių/morkų/kiaušinių/ikrų salotas, o aš iškepiau kokias keturias skirtingas picas. Buvo super skanu.

Apie sportą

Šiandien su sese išbėgom truputuką pabėgiot. Lėtai. Apsukom vieną ratuką apie namus. Sesė sako, kad bėgam dar. Sukam antrą, šiek tiek mažesnį ratuką. Sesė sustoja ir pradeda eit. Užteks šiandien? Užteks. O tu dar norėjai bėgt? Aš jau pirmą kartą, kai buvom prie namų norėjau sustot.

Įveikėm beveik porą mylių. Manyčiau, visai gerai, kaip pirmą kartą.

Žalias pavasaris

Vakar naktį truputį lijo. Gyvenant paskutiniam namo aukšte lietų tu gali jausti. Girdėt kaip krenta dideli lietaus lašai, kaip barbena į stogą. Kaip tolumoje prabilda lėtas traukinys. Arba gali tiesiog miegot ir nieko negirdėt, nepastebėt kaip atsliūkina pavasaris. Nes, šįryt pasaulis atrodė žalesnis! Jau kelintą savaitę jaučiam šiltesnius orus ir susirast lengvesnius rūbus viliojantį pavasarį. Tačiau šiandien viskas atrodė kitaip, lyg “tikrasis” pavasaris būtų atėjęs. Taip ir norisi įsipilti šalto alaus bokalą ir ant rusenančių karštų anglių užmest kokį nors didelį mėsos gabalą. Tssssššššš… įkvėpk!

Ką nuveikėt 2013-asiais?

Godfather.

Jau laukiu 2014 metų. Laukiu kol vėl galėsiu pasidaryt naują “to do” sąrašą ir pradėt braukyt pabaigtus darbus.

Aišku, sakot, nebūtina laukt naujų metų, kad galėtum pradėt “veikt”? Galima… bet likus kelioms savaitėms iki naujųjų metų esu priverstinėse (beveik) atostogose – ilsiuosi.

O besiilsint, galima pažiūrėt ką nuveikiau per 2013:

  • sudalyvavau dziudo varžybose (Littleport Senior Open Tournament)
  • išsilaikiau rudą (1st Kyu) diržą
  • išmokau kepti fruit scones
  • patapau krikšto tėčiu Ievutei
  • pasidarėm pirmąją fotosesiją (su tikra fotografe)
  • “sunešiojau” kostiumą
  • išsinuomavę mašiniuką (Toyota AYGO) nulėkėm aplankyti Hastings (superb, fish & chips)
  • išmokau kepti labai skanius bagels
  • iškepiau savo pirmąjį ever tortą (victoria sponge cake)
  • iškepiau savo antrąjį ever tortą (carrot cake)
  • buvom parlėkę atostogų į Lietuvą
  • pasivažinėjau su išnuomuotu Volkswagen UP (smagus mašiniukas)
  • nusifotografavau su močiute ir močiutės karve
  • atsigėriau pirmą kartą bubble tea Klaipėdoje
  • atšventėm Ievutės gimimą
  • sudalyvavau (truputuką) Royston Kite Festival
  • aplankiau (su Evelina) Paryžių
  • valgiau skaniausią falafel
  • susitikau su Franciu (Paryžiuj)
  • valgiau picą su lašiša (Paryžiuj)
  • sumedžiojom Sophie Le Giraffe Ievutei (Paryžiuj)
  • suvalgėm makarūnsų už šimtą eurų
  • važiavau su EuroStar traukinių iš Londono į Paryžių (ir atgal)
  • aprodžiau Londoną Aurutei
  • prisifotkinau Madame Tussauds London muziejuje
  • pirmą kartą išviriau (su sesės ir Aurutės pagalba) cepelinų
  • atsigėriau labai skanios kavos Monmouth (London Borough Market)
  • labai smagiai pasivaikščiojom po Londoną su Ignu & Co
  • labai skaniai pavalgiau pas Arną barbekiu
  • pasipraktikavau keletą kartų “puntuot” Kembridže
  • pakeičiau (pats!) padangų Brompton dviračiui
  • numečiau 9 kg svorio
  • pažaidžiau boulingą su kolegomis
  • valgiau skaniausią picą Neapoly, Italijoj
  • ragavau skaniausią Limoncello Sorrento, Italijoje
  • išlaikiau Finance egzaminą (Dynamics NAV 2013)
  • suvalgiau didžiausią savo gyvenime kepsnį CAU restorane
  • paragavau skaniausią Chelsea buns Kembridže
  • suradau skaniausią garlic prawns wraps’ą Londone

Iš 2013 “to do” sąrašo dar liko keletas nepadarytų dalykų, bet manau, kad metai buvo labai produktyvūs ir smagūs.

Apie mašinas

Mini

Kaip smagu važiuoti karštą vasaros vakarą su kabrioletu. T.y. labai smagu būti sėdinčiu keleiviu, kai nors nors kitas vairuoja (bo, pačiam vairuoti kabrioleto dar neteko). Gali apsimesti, kad esi laimingas šuo ir džiaugtis vėju, šiluma ir gyvenimu. Nereikia net iškišti galvos per langą. Leki pirmyn, vėjas kedena garbanas, ir matai “per daug” vaizdų. Arba užsimerki ir džiaugiesi vėju zvimbiančiu pro šonus.

Vairuojant, pro mašinos stiklą matai gana gerai įrėmintą vaizdą. Bet kai nusileidžia stogas, prieš akis atsiveria naujas pasaulis. Panašiai kaip dėvint šalmą (prieš porą savaičių teko su kartingais pralėkt, tai teko užsidėt šalmą) – žiūri tik į priekį, ir vaizdas susilieja kaip į tunelį. Bet kai nusiimi šalmą (net jei to nepastebi, kol kas nors nepasakė), gali matyti kur kas daugiau – beveik viską kas vyksta aplink tave.

Kažin, ar ADC Rent nuomuoja kabrioletus? :)

Apie laukimą

sophie le giraffe

Jau greitai savaitgalis. Ne, nėra taip, kad visada laukiu savaitgalių. Dažniausiai net nepastebiu, kaip jie atbėga. Taip ir dinsta savaitės, mėnesiai, metai. Tačiau šįkart jo laukiu. Laukio kaip atvykstančio gero draugo, kurio nemačiau ilgus metus.

Kęstuk, kada užsuksi į svečius?

Laukiu, nes šįkart savaitgalis man prasidės truputuką ankščiau – penktadienį. Laukiu, nes kai visi dar tik kelsis ir ruošis keliauti į darbą, aš sėdėsiu traukinyje ir rašysiu į savo juodą moleskin knygutę. Rašysiu apie būsimus nuotykius – apie šokoladą, makarūnsus, varlių kojas, apie naujas gatves, bažnyčias ir muziejus, apie metro, autobusus ir žmones. Rašysiu apie Paryžių, kuriame labai seniai jau nebuvau, ir kuris manęs turbūt laukia taip pat išsiilgęs, kaip aš jo.

Savaitgalį važiuosim į Paryžių. Nupirkti Ievutei sophie le giraffe.

Apie rašymą

Apie rašymą

Kaip ilgai jau nerašiau. Kaip ilgai neskaičiau to, ką parašiau. Apskritai, kaip keista nerašyt. Atrodo turi tiek minčių, tiek idėjų, tiek visko, ką norėtum kam nors pasakyt. Bet kai ilgai nerašei, kai prisėdi vėl rašyt – sustoji. Parašai sakinį ir ištrini. Galbūt geriau būtų rašyti su tušinuku ant balto popieriaus lapo, negu spausdinti klaviatūra. Galbūt tada būtų sunkiau ištrinti ką parašei. Arba tiesiog pribraukytum lapą ir tiek. Bet su tušinuku rašyti suniau, nes galvoji greičiau negu ranka spėja rašyti. Spausdinti lengviau, nes savo mintis su klaviatūra vargais negalais gali pasivyti. Dar jeigu dažniau pasipraktikuotum touch typing, tai tikrai galėtum pasivyt. O dabar sunkiau, nes jau ilgai nerašiau.

O rašyti visai norisi, net nežinau kodėl. Norisi rašyti, nes kai paskaitau, ką rašiau prieš kokius metus, du ar tris, jaučiu, matau, kad buvau laimingas. Ir dabar jaučiuosi laimingas. Šiandien, vakar, rytoj. Jaučiuosi laimingas ir noriu tai užrašyt. Nes gal kada nors nebūsiu laimingas? Gal net nepastebėsiu, kada nebebūsiu laimingas? Bet jeigu užrašyčiau ką mastau ir jaučiu, tada paskaitęs prisiminčiau kada buvau laimingas ir kodėl. Ir vėl būčiau laimingas. Kaip dabar.

Atrodo paprasta. Beveik tas pats, kaip nufotografuot akimirką. Pažiūrėjęs į nuotrauką net tik prisimeni, ką tą dieną nuveikei, bet kaip jauteisi, ką mąstei. Su rašymu tas pats, gal net geriau. Nes kai rašai, tai išsaugai dalelę savęs. Ant popieriaus, ar kompiutery užkonservuoji savo minčių srautą, kurį vėliau gali atkurti. Ir tada gali arba pasidalinti su kitais, arba perskaityti pats ir prisiminti.

Kodėl aš noriu viską prisiminti? Turbūt dėl to, kad negaliu. Turbūt dėl to, kad daug ką užmirštu.

Wild boar sausage stew / Laukinio šerno dešrelių troškinys

Visada valgydamas mąsčiau, kad gal visai smagu būtų užsiauginti savo kumpį, ar dešrą, ar dar ką. O šiandien sumąsčiau, kad visai gerai būtų ir medžiotoju pabūti. Arba papildyti savo draugų sarąšą su keletu medžiotojų.

Valgėm vieną iš skanesnių šernienos dešrelių troškinių šiandien. Tai, nors nuotrauka ir neatrodo super viliojanti, troškinys buvo pasakiškas!

Apie sumuštinius

B.L.T.
“Kaip būtų smagu, kada nors pačiam užsiauginti bacon sandwich’ą” – pagalvojo Tomas valgydamas pusryčius, ir nuėjo atsisėsti prie kompiuterio.