Apie knygas… ir pojūčius…

Personal Finance Books

Šių metų idėja – daugiau pojūčių! Daugiau kelionių, daugiau nuotykių, daugiau šypsenų, daugiau nuotraukų, daugiau prisiminimų. O tai pasiekt (turint omeny, kad dirbu daug, ir noriai… ir dar truputuką), turbūt nėra taip lengva. Čia kažkada palėksim trumpam iki Italijos, paskui iki Baldock (UK), paskui dar kur nors. Bet taip, kiekvieną savaitgalį, neištrūksi…

Dėl to, ieškom kitokių pojūčių – kas gali būti paprasčiau, negu užsidaryti su balta vyno taure virtuvėj, ir po valandos išlįsti su vakariene? Arba… kas gali būti geriau, negu atsikelti anksčiau ryte, pasidaryti espresso kavos puoduką ir įlįsti į knygą…

Pirmas porą šių metų savaičių, buvau truputuką įnikęs į asmeninių finansų (personal finance) knygas. Labai greitai, mielai (ir net po porą kartų) suskaičiau Carl Richards – “The Behavior Gap”, Ramit Sethi – “I Will Teach You To Be Rich”. Ir… kad būtų įdomiau, reikia pasistengt ne tik perskaityt, bet ir pabandyt “įgyvendint” kai kurias idėjas… pavyzdžiui, susikurt automatizuotą pinigų valdymo sistemą… (yeah, right, ask me in two months!), ar pradėt investuot.

O šiandien bėgulėdamas vonioj (that doesn’t happen too often), pradėjau skaityt trečiąją šių metų knygą – Peter Drucker’s – The Effective Executive.

EFFICIENCY is doing THINGS right.
EFFECTIVENESS is doing the RIGHT things.

Žmona, parnešk alaus?

Oj, nedažnai taip būna, kad paskambinčiau savo mergaitei, ir pasakyčiau:
- Žmona, parnešk alaus? (feeling almost like some kind of macho)

Bet… šįkart buvo “prie ko” to alaus atsigerti. Parduotuvėje (perkant ingridientus žuvies receptui, bo mano mergaitė, buvo užsiminus, kad senokai žuvies bevalgėm) mano akys užkliuvo už kiaulės skūros… ta prasme, be nieko, be mėsos, tiesiog kiaulės oda. Mintyse, nurijau seilę, nusišypsojau piktdžiugiškai, ir įsimečiau į krepšelį.

Oh, yes, pork cracklings, here I come! :)

Pork Cracklings

Šį savaitgalį… gaminom valgyt!

Pagaliau pasitaikė proga išbandyti naująjį puodą, naująjį receptą iš naujosios knygos (Nigel Slater “the kitchen diaries”, ir šiaip, po Naujųjų Metų naujai apsitvarkyt (perstumdėm kambario baldus).

O gaminom tai praktiškai visą savaitgalį (na, ir valgėm visą savaitgalį). Bo, receptas, keptos ėrienos buvo toks, kad iškepus po poros valandų, reikėjo dar per naktį palikti, ir tik kitą dieną valgyti.
Stew

Labai skanu, bet ilgai laukti… tai galvojom, nors desertu pasilepinsim… greitai išplakam morengus, iškepam, ir… ir vėl laukti (bent jau keturias valandas, arba per naktį). Nu ne! Deserto, pirmadieniui tai nepaliksim!
MerringueMeringue

Tai va, sėdim abu ant sofutės. Prie laptopų abu prilipę. Ir laukiam… kol keturios valandos pratiksės… o kad greičiau laikas prabėgtų, Terminatorių įsijungiau (kad negirdėčiau, kaip mergaitė tyliai zirzia, kad anglų mokyčiaus).

7 metai tpsakant…

Pasirodo su savo mergaite jau draugaujam 7 metus (čia, turbūt neskaičiuojant tos amžinybės po vestuvių). Ta proga (ir, plius dar buvom šiek tiek alkani), nukrutėjom šiandien iki vietinio itališko restorano ir maloniai užkirtom, beigi vynu užliejom. Gerai kartais progos įvairios… Galima skaniai pavalgyti, ir šiaip pasišnekėt (nors kartą per dvi savaites).

Ale, gerai mylėt savo mergaitę.

Apie maistą

Mudviem su mergaite patinka gaminti. Turbūt dėl dviejų priežasčių – pirmiausia, kadangi abu esame apsikrovę darbais, tai retokai tebūnam kartu. Dėl to, vakarienės gaminimas (ir jos valgymas) tampa mūsų mažu ritualu praleisti daugiau laiko kartu. Antra, mums labai patinka skaniai pavalgyti! O jeigu nori skaniai (ir dažnai) pavalgyti, reikia arba turėti daug pinigų, arba gamintis pačiam. Kadangi esu skrudžas (ir savo mergaitei net pažadėtos suknelės nenuperku), tai tenka rinktis antrą variantą ir maistą gamintis patiems.

Kažkokia ilga įžanga gavosi… o norėjau tik pasidalinti mažu džiaugsmu (kurie su mumis nors kartą buvo nuvykę į Kembridžą, turbūt pastebėjo kaip mudu su mergaite John Lewis parduotuvėj karts nuo karto tokius įdomius puodus paglostydavom) – į mūsų namus atvyko ilgai lauktas Le Creuset puodas!

Le Creuset

Taigi… laikas kibti puodo instrukcijai į atlapus (kai geek’iškai skamba – puodo instrukcija), ir atsiversti seniai pasižymėtus receptus “kai turėsim le creuset puodą“.

Koks darbingas Sekmadienis!

Pusryčiams iškalėm po stiprų puoduką espresso kavos.
Moca (coffee) pot

Papuošėm savo mielą eglutę.
Our Christmas Tree

Pietums išsikepėm lietuviško (tėvų per atostogas atvežto) sūrio, ir sukirtom su angliška aviečių uogiene.
Baked Cheese With Raspberries

Susitvarkėm savo namukus ir vakarienei išsikepėm tiger prawns with garlic butter sauce tigrinių krevečių su česnakiniu sviesto padažu.
Butterflied King Prawns With Garlic Butter Sauce

Ir atsidarėm (iš tėvų atostogų) užsilikusį balto vyno butelį (taip balto, kam čia pavadinimai reikalingi… gi arba baltas, arba raudonas, nors šitas labiau tiko prie midijų nei prie krevečių…).
Domaine de La Rablais

Kurį lėtai bevartodami, pažiūrėjom filmą Small Island (maža sala). Evelina truputį paverkė, o aš pabaigiau vyną. Beliko išsilyginti marškinius ir rytoj keliaut į darbą.

Sumedžiojom Eglutę!

Zaisliukai
Šiandien atsikėlėm truputuką anksčiau negu eilinį šeštadienį, ir patraukėmė į medžioklę (t.y. turgų) ieškoti eglutės. Bandau dabar prisimint ar kada nors su mergaitę jau medžiojom eglutę kartu ar ne. Praėjusiais metais mergaitė eglutę partempė iš Kembridžo, tai man beliko padėti pakabinti porą žaisliukų, ir išgerti karšto vyno taurę. Kai dar Londone gyvenom, eglutės šiaip atsirasdavo iš niekur (t.y. grįždavau iš darbo, o namuose jau laukdavo papuošta eglutė).

O šiandien… sukinėjomės turguje tarp eglučių ir bandėm surasti “kuri bus mūsų”. Ir radom! Tokią mažą, mielą, žalią eglutę. Mano mergaitė dar išlėks sudalyvaut lietuviškam kalėdiniam koncerte (kol aš tuo tarpu pasidžiaugsiu ramybe prie kompiuterio) ir vakare puošim savo eglutę.

Kalėdos visgi artėja.

Portobello Fries – Grybų Traškučiai

Ką, ir vėl nerašau savo blog’o? O žiūriu, kad skaitančiųjų nemažėja. Tai sąžinę graužia truputuką, kad nerašau visai. Bo, rašyt apie ką, tai visai turbūt būtų – ir valgom skaniai (nespėju updeitint savo Evernote’o “Family Cookbook” tag’o), ir truputį apylinkes aplankom (buvom palėkę iki Hitchin’o pasivaikščiot kažkurį savaitgalį), ir dirbam daug (apie savo mergaitę net nešneku… barbė devyndarbė, čia turbūt tik aš vienas į vieną darbą gilinuos), ir rašom daug (apie Dynamics NAV truputį, 5 savaitės kiekvieną dieną non-stop), ir alaus nuvažiuojam iki Kembridžo išgert su draugais. Žodžium, reikėtų dažniau prisėsti ir pasidalint savo džiaugsmais…

O šįvakar norėčiau pasidalint labai paprastu, bet taipogi labai skaniu receptu – Portobello Fries – Grybų Traškučiai 

Portobello Fries
Ingridientai:
- Grybams -

  • 2-3 dideli grybai (mes radom Portobello grybšm bet spėjų tiktų ir dideli pievagrybiai)
  • 60 gr džiūvėsėlių
  • 2 šaukštai tarkuoto parmezano sūrio
  • žiupsnelis pipirų
  • žiupsnelis česnako miltelių (kadangi šitų neturėjom, tai sutarkavom šviežią česnaką)
  • žiupsnelis oregano
  • šiek tiek druskos ir pipirų
  • 2 dideli kiaušiniai

- Padažui -

  • 2 šauktšai alyvuogių aliejaus
  • 2 saujos baziliko lapų
  • 1/2 citrinos išspaustų sulčių
  • 1 galvutę česnako
  • žiupsnelis druskos
  • keletą šaukštų majonezo
Receptas
  1. Įjungiam orkaitę ir nustatom 220 C laipsnių. Kol orkaitė kaista, į vieną dubią lėkštę sudedam džiūvėsėlius, tarkuotą sūrį, česnaką, oreganą, drusko ir pipirus, gerai viską sumaišom. Kitam dubenėly, suplakam 2 kiaušinius.
  2. Supjaustom grybus 30 milimetrų  griežinėliais (arba iš akies – tiek per maži, tiek per dideli, gavosi labai skaniai). Įmerkiam griežinėlį grybo į kiaušinį, o tada į džiūvėsėlius ir gerai apvoliojam.
  3. Tokios džiūvėsėliais aplipusius grybus dedam į skardą (arba ant kepimo popieriaus). Tada, kepam 10-15 minučių (po 10 minučių galima grybus pabandyt apversti, kad tolygiai iškeptų).
  4. Kol grybai kepa orkaitėje, darome padažą: su smulkintuvu (arba pestle and mortar) sutrinam alyvuogių aliejų, baziliko lapus, citrinos sultis, česnaką, ir druską, kol gaunasi masė panaši į pesto. Tada, įdedam keletą šaukštų majonezo ir sumaišom.

Kažkaip skaitant receptą anglų kalba, viskas atrodo taip paprasta. Skaitant receptą lietuvių kalba, atrodo pakankamai sudėtingai. Bet, nėra taip sunku. Su mergaitė sukirtom grybų traškučius per trumpesnį laiką negu juos pagaminom. Dieviškai skanu! Ir prie alaus visai tiktų…

Portobello Fries

Ką, ir vėl apie maistą? O taip… skaniausi kiaulienos kepsniukai!

O apie ką daugiau rašyt? Lietuvių nebesutinku (nors kompanijoje jau dirbame keturiese iš Lietuvos), apie darbą du kartus rašyt nesinori (bo, rašau angliškai… bandau daryt 356 dienų eksperimentą – rašyt kiekvieną dieną – žiūrėsim kas gausis), apie žmoną rašyt irgi negaliu (bo, kiek čia galima savo mergaitę girti?), apie atostogas rašyt nėra kaip (bo atostogaut nėra nei laiko, nei noro). Žodžiu – dirbu, sportuoju ir valgau. Tai nors apie maistą parašysiu, o jūs seilę pavarvinsit, sutariam?

Thyme and orange pork with winter slaw

Kiaulienos kepsnys su šviežių čiobrelių ir apelsinų karamelės padažu

Ingridientai

  • 2 arbatinių šaukštelių alyvuogių aliejaus
  • 2 normalių apelsinų (arba 1 didelio), smulkiai supjaustytos arba stambiai sutarkuotos apelsinų žievelės
  • 1 šaukštelio čiobrelio lapų
  • 4 x 80 gramų kiaulienos kepsniukų
  • 60 ml apelsino sulčių
  • 1 šaukšto rudo cukraus

Receptas

  1. Padedam keptuvę ant stiprios ugnies, įpilam 2 šaukštus aliejaus, 1 šaukštelį čiobreolių lapų, ir apelsino žieveles. Kepam 3 minutes (arba kol žievelės pasidarys traškios – kadangi buvau smulkiai sutarkavęs žievelę, tai užteko pakepti 1 minutę). Iškratom viską iš keptuvės į lėkštę.
  2. Pabarstom kiaulienos kepsniukus su druska ir pipirais (pabarsčiau porą kartų, bo niekada nežinau čia daug ar mažai). Sudedam kepsniukus į keptuvę ir kepam po 3 minutes iš kiekvienos pusės (smagiai paruduos ir pradės karamelizuotis kraštai). Vėlgi, išimam viską iš keptuvės, ir sudedam į kitą lėkštę.
  3. Supilam apelsinų sultis ir šauktą rudo cukraus į keptuvę ir kepam kol sultys biški išgaruos, ir pradės karamelizuotis (porą minučių). Sukratom atgal į keptuvę apelsinų žieveles (viską iš pirmos lėkštės) ir kepsniukus (viską iš antros lėkštės – nepamiršk ir sulčių išsiskyrusių iš kepsniukų).
  4. Pakepam kepsniukus dar po vieną minutę iš abiejų pusių, ir valgom!
Mes kepsniukus kirtom su mažom virtom bulvytėm, tačiau labai gerai tiktų ir su salotom! Valgėm su mergaite ir mėgavomės… turbūt skaniausias mano valgytas kiaulienos kepsniukas. Kur ten mūsų šeimos receptų užrašų knygutė?

Žali lietiniai!

Crepes!

Kadangi mums taip gerai sekasi valgyti įvairiausius blynelius, tai šįryt (na, gerai, gerai… idėja gaminti žaliuosius blynelius buvo kilusi vakar, tačiau su kolega buvom išlėkę alaus atsigert Kembridže, tai blynelius teko nukelti kitai dienai) sumąsčiau pabandyt dar kokį įdomesnį receptą. Špinatų blyneliai su bri sūrio, prosciutto kumpio, ir šviežių figų įdaru.

I LIKE!

Šeštadienio rytas be…

Sestadienio pirkiniai

Atrodo, eilinis šeštadienio rytas.

Atsibundi, sudedi marškinius į skalbimo mašiną, palieki skalbti, o pats išeini į turgų. Pakeliui link turgaus užsuki į porą charity shop’ų, peržiūri knygų lentynas, išsirenki vieną kitą knygą (šįkart sumedžiojau “Delia’s How To Cook – Book Three” – trečiąją ir paskutinę iš serijos, bo kitas dvi jau turime). Turguje pasirenki užsiperki maisto savaitei į priekį (pomidorai, figos, grybai, imbieras, kiaušiniai, ir .t.t), iš vietinio kepėjo prigriebi kepaliuką duonos ir kokį nors pyrago gabaliuką. Ir tada, eidamas namų link, užsuki į Melo kavinukę, išgerti espresso kavos puoduko, ir sukirsti kokio sumuštinio (lengvi šeštadienio pusryčiai). Grįžus į namus belieka padžiauti rūbus, ir šeštadienio rytas kaip ir baigėsi.

Atrodo, viskas kaip visada. Tačiau, šįkart viskas buvo kitaip. Ta pati (smagi) šeštadienio rutina, tik visur ėjau vienas. Vienas rinkausi knygą, vienas pirkau daržoves, gėriau kavą ir valgiau sumuštinį. Buvo beveik liūdna! Tai gerai, kad mano mergaitė tik šiandienai išlėkė link Kembridžo, bo jeigu ilgesniam laikui, tai būtų labai keeeeiiisstttaaaa.

Šeštadienio rytas be… žmonos, that is.

Beje, ruošiuos šiandien gamint blynelius su keptais grybais ir mėlynuoju pelėsiniu sūriu. Jo, net rekomenduotą vyno butelį prigriebiau iš vietinės vyninės… Dabar, bereik savo mergaitės sulaukt!

NAV TechDays Įspūdžiai (arba tiksliau – atostogos prasideda!)

30/09/2011 18:00 Ką gi. Pagaliau baigėsi mano pirmoji konferencija! Labai daug įdomių techninių dalykų sužinojau, ir labai daug draugiškų letenų paspaudžiau. Paskutinė “session” buvo profesoriaus Richard Wiseman – lucky teorijos ieškotojo – paskaita. Čia tas juokingas dėdė, kuris parašė “59 sekundės” knygą. Aš kaip visada, priskirčiau savo prie lucky žmonių kategorijos…

Platform 5, Friday evening, Amsterdam Central

Po konferencijos mūsų keliai su kolegom išsiskyrė – vienas atgal į Angliją, kitas dar po Antverpeną trumpam pasimalti, o aš… į traukinių stotį ir važiuoju aplankyti kolegos į Olandiją. Kol kas planas aiškus – nuo Amsterdam Central iki Roosendall stoties, o tada peršokti į kitą traukinį ir iki Ede-Wageningen.

O belaukiant traukinio (ir prisimenant konferenciją) reikėtų užrašyti dar šviežius prisiminimus. Tiesiog geniali idėja daryti konferenciją kino teatre – kėdės super patogios, ekranas super didelis, gardas super aiškus. Kas įdomiausia (ir turbūt didžiausias konferencijos minusas) – tai laptopų visai nereikėjo. T.y. net nebuvo kur jų pasijungt. Per pertraukėles aišku buvo galima nueiti iki surfing kampelio ir pasidžiaugti internetu. Tačiau, šiaip visi geek’ai sėdėjo su šviežiom (iš konferencijos gautom) užrašų knygutėm (ir mibuso.com tušinukais – kaip paprasta nudžiuginti geek’us) ir viską intensyviai užsirašinėjo. Spėju dabar ranka skaudės visą savaitę…

30/09/2011 19:00 Įsibroviau (tiesiogine to žodžio prasme, lipdamas per galvas) į traukinį. Ką galiu pasakyti? Visur čia (tiek tramvajuj, tiek traukiny, tiek metro – mažai vietos! Būčiau nors kiek storesnis, reikėtų pėsčiom vaikščiot.

30/09/2011 19:45 Nesuprantu aš tų belgų/olandų. Bilietą pirkau interntu. Praktiškai (be barkodo) ant jo nieko padoraus neužrašyta (arba užrašyta belgiškai), tai realiai nežinau čia tikras bilietas (bo spausdinau tai pats) ar tik bilieto patvirtinimas. Tai, ant bilieto parašyta Roosendaal to Ede-Wageningen. Išlipu Roosendaal ir ieškau kur toliau važiuot. Informacijos aplinkui nulis (arba nemoku rast). Pagaliau nuėjau iki informacijos kur laužyta anglų kalba (na, gerai gerai… pakankamai gera anlgų kalba, tiesiog aš jau beveik piktas) man sako “važiuok iki Roterdamo, o tada jau žiūrėk iš ten kaip toliau”. Nice! Tai įšokau dabar į dviaukštį traukinį (omg, omg, jaučiuos kaip mažas vaikas, pas mus Anglijoj tokių nėra) ir riedu toliau.

O už lango tempsta.

Rotterdam Central Station

30/09/2011 20:50 Rotterdam Central. Eilinį kartą jaučiuosi, kad truputį nesigaudau (tik šįkart jau Olandijoj, o ne Belgijoj). Vėl atradau informacijos centrą, susiradau reikiamą platformą ir važiuoju toliau. Dar gera valanda iki tikslo (net kolega jau siunčia sms’us klausdamas kur paklydau).

O Roterdamo stotyje žmonių milijonas. Pasijutau kaip į Londoną grįžęs. Tik kad visi šneka paukščių kalba. Nors iš kitos pusės, visi traukinių stoties darbuotojai (kuriuos teko užkalbint) šnekėjo labai gražia anglų kalba.

Iphone’as be interneto tampa paprastu telefonu. Kokia nesąmonė! Bet nors paskambinti galima…

30/09/2011 21:10 Traukinys sustojo Rotterdam Alexander stotyje. Pagal mano atspausdintą popieriuką jis čia sustoti neturėjo! Spėju mano nuotykiai dar nesibaigė… Pirma mintis – turbūt važiuoju ne į tą pusę?

30/09/2011 21:20 Pagaliau! Pirmasis mano sutiktas konduktorius šį savaitgalį. Paėmė mano bilietą, pažiūrėjo į mane, kažką pasakė savo kalba, atidavė man popierių atgal, ir nuėjo toliau. Vadinasi, tikras! 

SSN Bochum Dahlhausen Expres

30/09/2011 21:45 Dar vienas (neplanuotas!) persėdimas. Šįkart nors ir bėgau, nespėjau į reikiamą traukinį. Užstrigau keliom minutėm Utrecth-Central stotyje. Pradedu galvot, kad man kaip ir sesei, dviejų valandų kelionė užsitęs iki aštuonių…

….

Vargais negalais (turbūt apie 23:00) atsidūriau reikiamoj vietoj, kur mane pasiėmė kolega. O tada į vietinį pub’ą šiek tiek alaus… pasikalbėt… dar alaus… tada namo… pasikalbėt ir dar alaus. Kaip man namuose reikėtų turėti balkoną! Laikyčiau ir aš dėžę alaus ten. Just in case…

Antra diena. Pradžia.

NAV TechDays 2011 - Energy Drink

Įkalam custom-made energetinio gėrimo (šįkart atsibudęs jau suvokiau, kad esu viešbuty), susipakuojam daiktus, ir keliaujam pusryčiaut. Laukia dar viena labai įdomi konferencijos diena.

Kolega, Andriau, aš vakarop pas jus į svečius užsuksiu? :) (tik dar nežinau kaip)

NAV TechDays 2011 – 1 diena.

TomasZ @ NAV TechDays 2011

Atsikėliau šeštą valandą ryto (čia Anglijos laiku, tai kokios penkios). Atsimerkiu – dar tamsu. Bandau susigaudyt, kur esu (čia tik studentavimo laikais taip būdavo). Suvokiu, kad viešbuty… Antverpene… Belgijoj. Šoku iš lovos, greitai į dušą ir pusryčiaut su kolega.

“Viešbučio pusryčiai” reiškia, kad stovi dešrų kalnai, duonos ir arbatos. Ir darykis sumuštinių kiek nori… tai sukirtau keletą. Iškaliau juodos kavos, ir su kolega išsikvietėm taksi, kad pemetėtų iki konferecijos (pasirodo, čia visai netoli – ale mažas tas Antverpenas – būtume galėję ir su laidabraukiu palėkt).

O pati diena… tai buvo įspūdinga. Man rodos, aš vėl įsimyliu Navision’ą iš naujo. Turėjau keturias sesijas, iš kurių apie tris net kalbėt negaliu (pasirašėm NDA), kol naujos Navision versijos neišleis. Ale, šaunūs vyrai dirbantys Microsoft’e. Būtų smagu ir man kada su jais padirbėt…

Po dienos “užsiėmimų” vakarop visi patraukėm į “vyno” vakarą. Basically, iškali taurę vyno ir eini su kuom nors susipažint. Iškali antrą taurę vyno, ir eini dar su kuom nors susipažint. Paspaudžiau leteną keliems Navision’o vilkams! Netgi su pora rusiškai šnekėjaus (čia, jeigu ką… kad laisvai rusiškai kalbėt pradėčiau, reikias bent kelių pintų alaus išgert)!!! Taip pat su porą šaunių lietuvių susipažinau! Ale, mažas tas Navision pasaulis.

Po konferencijos, su kolega šokom į troleibusą, ir parskridom link Antverpeno centro. Eeeeeeaaassssyyyyy… Mažiukas tas Antverpenas. Negaliu sulaukt rytojaus… antra diena.

If you are passionate about Microsoft Dynamics NAV, then you need to be at NAV TechDays 2011.

Hello, Antwerp!

MAKE IT HAPPEN @ SCHIPHOL AIRPORT : Amsterdam, The Netherlands : OBSERVATION : SEE : FEEL : Experience and FLY : Enjoy! :)

Taigi… šiandien atskridom į Antverpeną (su kolega). Visų pirma, tai kai yra smagumas skristi su Air France – davė net du sumuštinius ir kavos puoduką nemokamai (kai yra lengva padaryti tūlą Lietuvį laimingą, a?). Iki Antverpeno skridom arba labai žemai, arba buvo labai geras oras… t.y. visą valandą žiūrėjau persilenkęs per langą ir grožėjausi vaizdais – tai pievomis ir kalnais, tai vandens telkmėmis, tai… vos ne tai kad Civilizations žaistum, kur pažiūri, ten irigation padaryta, railways ištiesta, road išasfaltuota, nice! I like!

Iš oro uosto iki viešbučio nuskridom su taksi per kokią penkioliką minučių. Ir tada… su kolega greitai išpakavę savo kostiumus (kurio, aš jau keturis metus gyvendamas UK neuždirbau), pasukome link miesto. Pub crawl!

- Kur einam?
- O koks skirtumas? Vis tiek nežinome, ką norime pamatyti… einam bet kur.

Taip ir pasukome, BET KUR. Einant į BET KUR radome keletą pub’ų… China Town, Korean Town, ir dar daug visko. Bet svarbiausia, radome keletą pub’ų… belgišką, airišką, šveicarišką… ir visur iškalėm po pintą (nors, belgai pintų tai neturi… tik Airiškam pub’e). Tada dar užsukom, į Boston Steaks pavalgyt vakarienės (kur beje, sukirtau didžiulę, ir labai skanią porciją “Brussels Seafood Platter”) ir patraukėm atgal link Irish Pub žiūrėt futbolo. Arsenal (mano kolegos favourite team) laimėjom prieš ispanus (berods) 2-1. Ta proga, išgėrėm dar po bokalą, ir pasukom link viešbučio…. Atrodo per dieną nuėjom taip toli, o pasirodo nuo Irish Pub iki namų tik penkios minutės kelio.

O ryt… jau į konferenciją. Gerai, nešu atiduot “UK” adapterį kolegai, bo… pats tai nepagalvojau, kad Belgijoj rozetės tai (kaip Lietuvoj) normalios. Iki!

Trumpos atostogos…

Rytoj išskrendu trumpam iki Belgijos. Paskui trumpam į Olandiją. Ir grįžtu namo iš Vokietijos. Nusimato puikus (pilnas Dynamics NAV ir alaus (žmona, neskaityk mano blogo!)) savaitgalis.

Ta proga, paskutines dvi dienas (pirmadienį, antradienį) atostogauju… ir būnu namuose kartu su savo mergaite. O tai reiškia… kad gaminam valgyt!

Sweetcorn fritters with tomatoes and halloumiFig and thyme tartMaking pizzaPizzaExperimenting with red crepes and eggBeetroot Crepes

Ai, dar joa… gavau gimtadieniui dovanų – Džeimiaus knygą apie Ispaniją (ir dar kelias įdomesnes kulinarines šalis – Jamie Does…). Tai ką, vėl valgysim? Kas į svečius?

A, sakiau, kad turiu geriausią žmoną pasauly? Ne, deimantų vis tiek neparvešiu!

Crepe Suzette – Liepsnojantys blyneliai!

Crepe Suzette - Batter RecipeCrepe Suzette!

Praėjusį savaitgalį, pirmąjį kartą gaminom “savo” blynelius. Šį savaitgalį, mano mergaitė, jau nuo penktadienio vakaro pradėjo prašyti, kad pagaminčiau “Crepe Suzette”. Čia būtent tokių užsinorėjo, bo vienoj iš daugelio knygų, buvo radus receptą. Aišku, aš nieko prieš pabandyti, ką nors pagaminti. Tačiau, “Le Cordon Bleu At Home” knygos pradžioje rašė, kad knygoje receptai išdėstyti pagal sudėtingumą, ir pradedantysis turėtų pradėti nuo pirmojo puslapio. Ir betobulėjant keliauti link knygos galo. Atrodo, paprasta, ane? Tai va, žmona užsinorėjo recepto iš 499-ojo puslapio. Huh?!…

Kažkaip šeštadienį vis pasižiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad per sudėtinga gal, ir užmiršdavau. Žmonai priminus, vėl pažiūrėdavau į receptą, pagalvodavau, kad gal per sudėtinga, ir vėl užmiršdavau. Taip žmona ir liko be blynelių šeštadienį.

Tačiau, sekmadienio rytą prabudęs ir padaręs abiems espresso kavos po puoduką, jaučiau kupinas jėgų ir ryžto kibti tiems blyneliams į atlapus.

Taigi pusryčiams, valgėm crepe suzette – garsiųjų degančių blynelių (su iphone nufotografuot liepsną taip ir nesigavo – tačiau virtuvėj su mergaitė plojome abudu iš nuostabos ir džiaugsmo).

Kas recepto norit? :)

 

 

Mano pirmieji “crepes”

Crepes with mushrooms

Turbūt, kad ir kiek laiko praleistum virtuvėj, visada rasi “pirmų kartų” – įdomių, skanių, ir dar nebandytų receptų. Šįkart (norėdami sunaudoti iš Lietuvos parsivežtų konservuotų voveraičių ir prisiminti Kauno PRESTO kavinukėj pusryčiams valgytų blynelių) kibom į “crepes” (blyneliais vadinas, ane?) receptą. Susiradau dar visai neseniai sumedžiotą “Le Cordon Bleu At Home” knygą, iš kurios dar nebuvo progos ką nors pagaminti (pastebėjau, kad receptų knygas skaitau kaip kokius romanus… net gaminti nereikia, skaitai ir alksti, skaitai ir alksti… o kai jau visai alkanas, nueini ir pasigamini ką nors paprastesnio), atkasiau “crepes au saumon fume” (rūkytos lašišos blyneliai – atrodo, skaniai, bet šįkart man tik recepto pradžios reikia) ir kibau į tešlos gaminimą.

Kodėl, kai skaitai prancūziškus receptus, jie atrodo tokie sunkiai įkandami? Atrodo, kad šitos knygos man dar porą metų nereikėtų skaityt… nors iš tikrųjų kai pradedi gamint, visai gerai gaunas. Gerai gavos ir su blyneliais… Tiesa, gal ne visų forma gavos ideali, bet susivalgė labai gerai.

Ką ten gerai, dieviškai… porcijom valgyti mums nesigauna. Eini, ir dedi dar… dar… kol nebelieka. Vakar gamintų kiaulienos kepsnių (galvojom, gal pasidarom daugiau? rytoj valgyt gamint nereikės) su obuoliais šiandienai neliko. Šiandien darytų blynelių (receptas vėl apgavo… “šešiems”, kur jau ne) rytojui irgi neliko. O gaila, būtų skanu buvę.

Aš už Tave įdomesnis?!

Pirma diena po atostogų, kai reikia į darbą. Užsirišau seną kaklaraištį, ir nusinešiau dėžutę saldainių.

Two-Way Street Sign

Pakeliui link darbo, tas dešimt minučių, kol sėdžiu traukiny (na, gerai, dar kelias minutes kol laukiau traukinio atvažiuojant) skaičiau knygą apie bendravimą. Atrodo kartojami visiems (turėtų būti) žinomi dalykai – bendravimas yra two way street. Pakankamai greitai suskaičiau pirmąjį skyrių, ir kol nuo stoties žingsniavau link darbo, turėjau pakankamai laiko apsvarstyti visus “” ir “Prieš“.

Priėjau išvados, kad turbūt esu labai prastas klausytojas… bo, turiu tikrai mažą ratą draugų (ar pažįstmų), kurių labai įdomiai ir įdėmiai galima klausytis. Su kitais bendraujant… atrodo, dažniausiai laukiu, kol pats ką nors galėsiu pasakyti. Vos ne, kad “aš už tave įdomesnis – pasiklausyk manęs geriau”. O va, dabar knygoj rašo, kad šitaip negerai… kad reikėtų vis tiek klausytis. Ne tai, kad klausytis, bet tau ir įdomu turėtų būti… Bet tai, pavyzdžiui tarkim, pradedat su manim kalbėti apie karo lėktuvus – instant conversation killer!

Na, kas mane pažįstat? Ar labai prastas esu klausytojas? Laukiu komentarų… (pažiūrėkim, kurie čia už mane įdomesni?)

Iš kitos pusės, jeigu duosit man išsišnekėt, tai pasibaigus žodžių limitui, galiu savaitę būti ramus. Tada, taisyklė “kalbėk tik tada, kai žodžiai pataiso tylą” pradeda galiot. Tai kai šiandien darbe klausė, kaip sekės per atostogos, atsakiau tiesiog “gerai”. Bo, naujas žodžių limitas dar neprasidėjo…

Po atostogų… karštos sriubos!

Pagaliau namuose… nors prieš dvi savaites atrodė, kad irgi važiuojame į namus. Vadinasi, arba namų neturime visai, arba jau turime daugiau negu vienus. Visiems, kurie tapo mūsų nuostabių (nors ir trumpų) atostogų dalimi, norėčiau pasakyti didelį AČIŪ! Jeigu bus noro (ir laiko), pabandysiu vėliau aprašyti kaip mums sekėsi ilsėtis Lietuvoje… na, o šįvakar jau laikas ruoštis rytojui – atgal į (tik niekam nesakykit) pasiilgtą darbą. Lyginau marškinius, ir valiausi batus, net šypsodamasis iš laimės.

Parskristi į Angliją, kur 15 laipsnių šilumos (kai leidomės), iš Lietuvos kur apie 30 laipsnių šilumos (kai sode kepėm vištieną ant žarijų) buvo keista… Pirmas dalykas ką pastebėjome grįžę “kaip gera grįžti į sutvarkytus namus… wife, your idea was brilliant!“. Antras dalykas – oi, kaip čia šalta… kur mūsų kaldra?

Ryte žmona prabudus garsiai nusikosėjo, ir tyliai prasitarė, kad skauda galvą… bandžiau reikalą taisyti su iš lietuvos pargabenta arbata (ir močiutės padovanotu bitnerio balzamu). Tačiau mačiau, kad reikalai taip sparčiai negerėjo, kaip turėtų… (o lagamine dar gulėjo vienas prietaisas, kurį knietėjo rankos išbandyti – mikseris/liquidiser/belekokiatrinantimalantirankojetelpantimašina). Taigi, kibome į variantą numeris du – sriuba. Greitai praverčiau porą žurnalų, ir porą Džeimiaus knygų (tai negi, darysi kokią nors “bandytą” sriubą? reikia išsirinkti naują, kol žmona nemato) ir išsirinkau: “Sweet Potatoe and Chorizo Soup” receptą. Tokio aštroko ir skanaus gėrio seniai bevalgiau! Nors ne, meluoju… valgiau gi čili sriubos Radviliškyje! Bet čia, jau visai kita istorija.

Sweet Potatoe and Chorize Soup

Ką tik žmona pakėlė galvą (nuo savo kompiuterio), pažiūrėjo į mane (sėdinti prie savo kompiuterio), ir pasakė “o aš galvojau, kad tu man arbatos padarei?…:)