Grįžau. Ir vėl į kelionę.

Prieš porą dienų grįžau iš Kanados. Dar įspūdžiai nesusigulėjo, dar nenusprendžiau ar man patiko ką tik aplankyta šalis, o aš jau vėl pakeliui į naują nuotykį. Užkąsim truputuką San Sebastian’e.

Taip, važiuoju pavalgyt. Skanaus!

Maži džiaugsmai

Niagara Falls

Pasivaikščiojus šalia Niagaros krioklio, kai lauke -12 laipsnių temperatūros, pradedi vertinti mažus gyvenimo džiaugmus. Šildomos sėdynės automobilyje yra nuostabus gėris.

Ko norėtum pavalgyt?

- Ko norėtum pavalgyt?
– Ko nors kanadietiško…

Nusivedė mane pavalgyti burgerių su mėlynu sūriu. Šiaip… jeigu ką, Byron’o burgeris su mėlynuoju sūriu skaniau!

Tačiau, vakare užsukau į vietinį Akropolį (tiesa, ten truputuką didesnis… vos ne tai, kad važiuoji su mašina aplinkui, ir mąstai, į kurią dalį norėsi nueit, o kurią dalį vėl lipsi į mašiną važiuot), ir suradau „poutine“.
Poutine for dinner.

Turbūt senai jau esu ką nors tokio super nesveiko valgęs :) bulvytės fry, su varške ir labai labai riebiu gravy padažu. Neįtikėtinai, baisu ir skanu. Reikės pabandyt kada namuose panašiai pasidaryt…

Apie paaštrėjimus

O žinot, kas geriausiai padeda atsibusti po kelių valandų skrydžio. Išsinomuot mažą mašiniuką su automatine pavarų dėže, į GPS’ą įvest adresą ir išsukt į šešių eilių kelią.

Užtrukau kokia dešimt minučių, kol apčiupinėjau mašiniuką ir nusprendžiau kaip šita pavarų dėžė veikia. Užtrukau dar dešimt minučių, kol supratau, kad užvedimo raktelio niekur kišti nereikia – užtenka paspausti „Start“ mygtuką.

Ir tada, „prabudau“ – išsukau į šešių juostų kelią. Su savo mažu „economy“ mašiniuku, jaučiausi kaip su paspirtuku… :) Bet gyvas, sveikas ir dideliom akim.

Welcome to Canada.

Keliauti reiškia laukti.

Keliauti reiškia laukti. Tu susidedi viską, ką planuoji vežtis ant lovos. Atisdarai lagaminą. Ir bandai išmąstyt, ko tau tikrai reikės, ir kas nebūtina. Man laukimas prasideda maždaug nuo tos akimirkos, kai uždarai lagaminą. Kad ir kur skubėtum, po to kai uždarai lagaminą, laikas tau nebepriklauso. Taip, tu visada gali pasirinkti vieną kelią ar kitą (sėsti į autobusą ar taksi, lipti į lėktuvą ar traukinį), bet visa kelionės idėja yra – dabar tau teks šiek tiek palaukti. Kartais su nuotykiais, kartais be. Bet laukimas visada išlieka konstanta. Dėl to, geriau su tuo laukimu susitaikyti ir susidraugauti. Ir tada nebežiūrėti į laikrodį, ir negalvoti – damn, gal nespėsiu? Please please please… kad tik spėčiau.

Ryanair. Not.

Sekmadienį palėkiau link Toronto. Tai apie laukimą, ir žiūrėjimą į laikrodį, truputuką suprantu. Kelionė prasidėjo nuo to, kad iš Kembridžo iki oro uosto teko keliauti su replacement autobusu (nes tas, su kuriuo būtų reikėję važiuot, kažkur sugedo pakeliui). Tai sėdam į autobusą ir važiuojam į Heathrow. Ramu. Pabundu prie Stansted’o, ir klausiu vairuotojo – mes vis dar judam link Heathrow? Vairuotojas sako, kad ne. Kad reikia ieškoti kito autobuso ir parodo, į kurią pusę. Žingsniuoju link naujos stoteles, ir pusiau dar miegodamas laukiu. Po kokių penkiolikos minučių atvažiuoja tas pats autobusas ir nuvežą link Heathrow.

Oro uoste, pasižiūriu į laikrodį – liko dar porą valandų. Ramu. Bandau užsiregistruot prie kiosko – denied. Hmn, papračiau pagalbos šalia stovinčios asistentės. Ji, tris kartus bando mane užregistruot – neveikia. Sako, labai atsiprašau, bet tau reikės stoti va į tą eilę – ir parodo į tokią ilgą gyvatę. Sakau – spėsiu? Atsako – tikiuosi :)

Stovėdamas eilėje, skaitau pranešimus, kad registracija uždaroma vieną valandą prieš skrydį. Kas ir taip visiems aišku, bet tai reiškia, kad vietoj dviejų valandų turiu vieną. Kažkaip tada žiūrėjimas į laikrodį, ir greitai slenkančias sekundas ir žiūrėjimas į netrumpėjančią eilę, ramumo neprideda. Bet viskas bus gerai.

Lagamina priduodu, ir dokumentus gaunu 5 minutėm prieš užsidarant mūsų skrydžio registracijai. Vienas laukimas baigėsi, tada prasideda kitas. Laukti kol įleis į lėktuvą (čia, AirCanada labai sparčiai prasisuka). Ir tada dar ilgenis laukimas… pats skrydis. Atrodo, ofise dirbdami mes tiek daug treniruojamės sėdėti. Tačiau, sėdėti beveik aštuonias valandas, yra įdomus laiko praleidimo būdas. Bo, tada tenka laukti. Laukti savęs. Laukti kelionės tikslo. Laukti pasikeitimų.

Kaimyne, tvartas dega!

Turbūt, tai du atskiri posakiai – „vagie, kepurė dega“ ir „džiaugiasi lietuvis, kai kaimyno tvartas dega„, tačiau šiandien tai gerai apibūdina mano džiaugsmingą būseną. Ryte naujienose pamatėm, kad išplaukęs iš Southampton’o, laivas HOEGH OSAKA truputuką pargriuvo.

Hoegh Osaka

Ir ką jūs manot? Taigi smagu – reik važiuot pažiūrėt.

Moscow Ballet @ Cambridge Corn Exchange – Nutcracker

Šeštadienio vakarą ėjom į baletą. Nepamenu, ar kada esu buvęs balete. Dabar jau tikrai būsiu buvęs. Esu buvęs. Žiūrėjom Maksvos baleto Spragtuką. Nežiūrint į tai, kad sėdėti buvo labai nepatogu (tiek šiknos atžvilgiu – nepatogios kėdės, tiek nugaros atžvilgiu – reikėjo persikreipus žiūrėt, bo prieš mane sėdėjo mergina su tokiu gigantišku plauku kuodu), pats įspūdis buvo visai nieko. Merginos truputuką perdžiūvusios (nors, viena buvo putlesnė), o vaikinų su labiau aptemptom kelnėm tai tikrai nesu matęs. Tačiau ką jie sugeba padaryti – įspūdinga.

Aišku, jeigu suvokčiau kaip tai sunku ir kiek reikia įdėt darbo, turbūt atrodytų dar įspūdingiau. O dabar, tiesiog gražu. Panašiai kaip valgant, kad būna, kai nueini į restoraną. Jeigu kokį geresnį, valgai ir galvoji – omg, omg, omg, aš taip tikrai nepadaryčiau. Arba, jeigu kokiam paprastesniam, valgai ir galvoji – skanu, nieko tokio, bet aš gal ir skaniau pasidaryčiau. Tai su baletu buvo truputuką kitaip – gražu, pats tikrai nepadaryčiau (ir net nebandyčiau daryt), bet ar norėčiau dažniau apsilankyt? Gal. Nežinau. Patiko, bet… taip, angliškai išsireiškus – so so.

Aišku, mes dar patį vakarą padarėm labai gerą, prieš pat pasirodymą užsukdami į Meat & Bread (sukirtom roastintos kiaulienos sumuštinį, ir paragavom “Neck Oil” IPA alaus) ir aplankydami The Pint Shop (paragavau labai smoky “Dirty Stop Out” stout). Super.

Supakavom Kalėdas

Šiandien ryte supakavom Kalėdas. Į tokią kelių metų senumo rudą, užlankstytais kampais, dėžutę. Viską gražiai sudėjom, supakavom ir dar užklijavom ruda lipnia juosta. Tada nunešiau į mažą kambariuką, kuriame gyvena jau irgi gerokai senstelėję, dar kelionę į Londoną prieš beveik dešimt metų menantys, lagaminai. Kalėdas, toje rudoje, jaukioje dėžėje užkėliau į patį viršų ant lagaminų krūvos. Iki kitų metų. Iki mandarinų sezono. Iki imbierianiais sausainiais kvepiančių namų laikų.

O tada pasiėmiau savo didelį kinišką peilį (kaip aš sakau, klyverį) ir sukapojau eglutę. Su šypsenna.

Man patinka Nauji Metai

Man patinka Nauji Metai. Nauja pradžia. Nauji to-do sąrašiukai.
Gal tie sąrašiukai man patinka net labiau, negu Nauji Metai. Tiesiog, Nauji Metai atneša progą vėl kažką tokio užsirašyt.

Ha! Cycled 20 km today.

Šįryt išsitraukiau brompton’ą, pripučiau padangas ir išlėkiau. Į darbą. Dviračiu. Visus 10 km. Net nežinodamas tiksliai kelio, tik maždaug į kurią pusę.
Ir ką… po darbo, jau žinojau kelią, ir laimingai parlėkiau namo. Iš viso prasukau apie dvidešimt kilometrų. Ir gyvas.

Viking ducks, attack!

Nulėkėm į Londoną – Vikings: Life and Legend parodą. Pasikultūrinom, prigriebėm vikingų ančiuką Ievutei, suvalgėm daug posh sumuštinių, išgėrėm alaus ir grįžom laimingi namo.

Pirmasis Sekmadienis Kembridže

Prabudom pakankamai vėlai. Pasidarėm sumuštinių ir arbatos. Susėdom visu balkone ant grindų ir papusryčiavom. Tada mes (Tomas, Evelina ir Miša) išlėkėm su Arnu ir Irena paplaukiot puntais (o mažieji pasivaikščiot po Kembridžą).
Arnas nupuntavo (beveik) iki Grančesterio. O tada Miša puntavo atgal. Porą kartų vos neiškrito iš punto, vieną kartą paleido lazdą, ir šiaip…buvo labai juokinga ir smagu.
Tada grįžom namo. Vėl iškepėm porą picų. Pavalgėm sėdėdami balkone. Ir lauksim rytojaus. O rytoj… trauksim su Evelina į Londoną.

Persikraustėme į Kembridžą

Šeštadienį persikraustėme į Kembridžą.
Ryte, su Edvinu nulėkėm iki Kembridžo traukinių stoties, prigriebėm ZipCarUk autobusiką (VW Transporter) ir nulėkėm į Royston’ą pakuotis. Prikrovėm pilną autobusiuką, pilną Edvino mašiniuką ir pilną Mišos baby. Liko tik sofa ir dviračiai. Greitai nurūkom iki Kembridžo, kur prie mūsų dar prisijungė Arnas ir sunešiojom viską į naują mūsų butuką (šeštą aukštą – geras daiktas yra liftas). Kol vyrai išlėkė parvešt sofos ir dviračių, merginos pradėjo viską išpakuot. Tai apsisukom per kokias penkias valandas ir… mes persikraustėm į Kembridžą. Yey…
O vakarop, kepėm picas ir sėdėjom balkone gerdami alų ir kalbėdamiesi. Prie mūsų dar prisijungė Ričardas ir Irena. Miša padarė savo bulvių/morkų/kiaušinių/ikrų salotas, o aš iškepiau kokias keturias skirtingas picas. Buvo super skanu.

Apie sportą

Šiandien su sese išbėgom truputuką pabėgiot. Lėtai. Apsukom vieną ratuką apie namus. Sesė sako, kad bėgam dar. Sukam antrą, šiek tiek mažesnį ratuką. Sesė sustoja ir pradeda eit. Užteks šiandien? Užteks. O tu dar norėjai bėgt? Aš jau pirmą kartą, kai buvom prie namų norėjau sustot.

Įveikėm beveik porą mylių. Manyčiau, visai gerai, kaip pirmą kartą.

Žalias pavasaris

Vakar naktį truputį lijo. Gyvenant paskutiniam namo aukšte lietų tu gali jausti. Girdėt kaip krenta dideli lietaus lašai, kaip barbena į stogą. Kaip tolumoje prabilda lėtas traukinys. Arba gali tiesiog miegot ir nieko negirdėt, nepastebėt kaip atsliūkina pavasaris. Nes, šįryt pasaulis atrodė žalesnis! Jau kelintą savaitę jaučiam šiltesnius orus ir susirast lengvesnius rūbus viliojantį pavasarį. Tačiau šiandien viskas atrodė kitaip, lyg „tikrasis“ pavasaris būtų atėjęs. Taip ir norisi įsipilti šalto alaus bokalą ir ant rusenančių karštų anglių užmest kokį nors didelį mėsos gabalą. Tssssššššš… įkvėpk!

Ką nuveikėt 2013-asiais?

Godfather.

Jau laukiu 2014 metų. Laukiu kol vėl galėsiu pasidaryt naują „to do“ sąrašą ir pradėt braukyt pabaigtus darbus.

Aišku, sakot, nebūtina laukt naujų metų, kad galėtum pradėt „veikt“? Galima… bet likus kelioms savaitėms iki naujųjų metų esu priverstinėse (beveik) atostogose – ilsiuosi.

O besiilsint, galima pažiūrėt ką nuveikiau per 2013:

  • sudalyvavau dziudo varžybose (Littleport Senior Open Tournament)
  • išsilaikiau rudą (1st Kyu) diržą
  • išmokau kepti fruit scones
  • patapau krikšto tėčiu Ievutei
  • pasidarėm pirmąją fotosesiją (su tikra fotografe)
  • „sunešiojau“ kostiumą
  • išsinuomavę mašiniuką (Toyota AYGO) nulėkėm aplankyti Hastings (superb, fish & chips)
  • išmokau kepti labai skanius bagels
  • iškepiau savo pirmąjį ever tortą (victoria sponge cake)
  • iškepiau savo antrąjį ever tortą (carrot cake)
  • buvom parlėkę atostogų į Lietuvą
  • pasivažinėjau su išnuomuotu Volkswagen UP (smagus mašiniukas)
  • nusifotografavau su močiute ir močiutės karve
  • atsigėriau pirmą kartą bubble tea Klaipėdoje
  • atšventėm Ievutės gimimą
  • sudalyvavau (truputuką) Royston Kite Festival
  • aplankiau (su Evelina) Paryžių
  • valgiau skaniausią falafel
  • susitikau su Franciu (Paryžiuj)
  • valgiau picą su lašiša (Paryžiuj)
  • sumedžiojom Sophie Le Giraffe Ievutei (Paryžiuj)
  • suvalgėm makarūnsų už šimtą eurų
  • važiavau su EuroStar traukinių iš Londono į Paryžių (ir atgal)
  • aprodžiau Londoną Aurutei
  • prisifotkinau Madame Tussauds London muziejuje
  • pirmą kartą išviriau (su sesės ir Aurutės pagalba) cepelinų
  • atsigėriau labai skanios kavos Monmouth (London Borough Market)
  • labai smagiai pasivaikščiojom po Londoną su Ignu & Co
  • labai skaniai pavalgiau pas Arną barbekiu
  • pasipraktikavau keletą kartų „puntuot“ Kembridže
  • pakeičiau (pats!) padangų Brompton dviračiui
  • numečiau 9 kg svorio
  • pažaidžiau boulingą su kolegomis
  • valgiau skaniausią picą Neapoly, Italijoj
  • ragavau skaniausią Limoncello Sorrento, Italijoje
  • išlaikiau Finance egzaminą (Dynamics NAV 2013)
  • suvalgiau didžiausią savo gyvenime kepsnį CAU restorane
  • paragavau skaniausią Chelsea buns Kembridže
  • suradau skaniausią garlic prawns wraps’ą Londone

Iš 2013 „to do“ sąrašo dar liko keletas nepadarytų dalykų, bet manau, kad metai buvo labai produktyvūs ir smagūs.

Apie mašinas

Mini

Kaip smagu važiuoti karštą vasaros vakarą su kabrioletu. T.y. labai smagu būti sėdinčiu keleiviu, kai nors nors kitas vairuoja (bo, pačiam vairuoti kabrioleto dar neteko). Gali apsimesti, kad esi laimingas šuo ir džiaugtis vėju, šiluma ir gyvenimu. Nereikia net iškišti galvos per langą. Leki pirmyn, vėjas kedena garbanas, ir matai „per daug“ vaizdų. Arba užsimerki ir džiaugiesi vėju zvimbiančiu pro šonus.

Vairuojant, pro mašinos stiklą matai gana gerai įrėmintą vaizdą. Bet kai nusileidžia stogas, prieš akis atsiveria naujas pasaulis. Panašiai kaip dėvint šalmą (prieš porą savaičių teko su kartingais pralėkt, tai teko užsidėt šalmą) – žiūri tik į priekį, ir vaizdas susilieja kaip į tunelį. Bet kai nusiimi šalmą (net jei to nepastebi, kol kas nors nepasakė), gali matyti kur kas daugiau – beveik viską kas vyksta aplink tave.

Kažin, ar ADC Rent nuomuoja kabrioletus? :)